Koliažas apie nuovargio daugiskaitą

Kai prisimenu
savo antikvarinius nuovargius
ir šalia jų tuometinę avangardinę melancholiją,
bendrame paveiksle išryškėja
foną užpildantis kažkas visoks,
objektai atseit nedalyvaujantys,
o iš tikrųjų – priežastiniai,
kurie tuomet turėjo malonumų statusą,
o šiandien juos džiaugsmais vadinčiau.

Kai prisimenu metą, kai visi menu
mėgavosi iki nuovargį po nuovargio įveikdami,                           
patenkant iš ne į beveik, iš do į mi,
iš beveik į taip, buvo nuostabu, prisimenu

atsainią, todėl atseit avangardinę,
laikyseną viskam, kas  nors šiek tiek dvelkia klasika,
kas baigė tylias mokyklas, į ką
žiūrint reikia pasilenkt ir prisimerkt, ką, pagardinę

juokeliais, dar, dabar jau visi, pažeminam, o
laikyseną niekam – išmetam į griovį.
Visi išsiskirsto namo.
Einu ir aš. Parko NĖRA! Kažkas visus medžius išrovė.