Rašyk
Eilės (78253)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Saulėje visą rytą palikta mėsa ėmė dvokti.

Seniai jau gegužė buvo tokia kaitri. Vidurdienio saulė degino pageltusią vienkiemio žolę. Žigulio, iš kurio sklido išgertuvių muzika, kapotas nuo karščio įlinko. Oras buvo apsunkęs nuo salsvo žiedų aromato, sumišusio su įprasta vietos, kur auginama mėsa, smarve.

Iš medinės trobos išėjo Minta ir nuo suoliuko paėmė dubenį su mėsa. Nunešė jį į virtuvę, kur buvo kiek vėsiau, ir padėjo į kriauklę. Pamačiusi pulką musių, bandė jas nuvyti, bet nesėkmingai. Tada prasidėjo sunkus ir alinantis darbas – reikėjo atplėšti visas gyslas nuo to, kas valgoma. Tačiau darbas negąsdino. Jos klubai lingavo iš lauko sklindančiai muzikai į taktą, jos rankos mikliai dirbo.

Buvo atskyrusi tiek pat gyslų, kiek į šalį padėjusi geros mėsos, kai per triukšmą išgirdo telefono skambesį. Nenusiplovusi rankų pagriebė telefoną ir nuspaudė mygtuką, kurio tarpelyje liko įstigęs raudonas gyslos gabaliukas.

– Alio?

Kitame ragelio gale girdėjosi vyriškas balsas. Mintyse Minta nusikeikė, kam nenubėgo patylinti muzikos. Skambino iš mokyklos. Pasakė jai, kas nutiko. Ji apsimetė nustebusi. Šokiruota. Pasišlykštėjusi. Sutiko atvykti.

Padėjo ragelį. Nusivalė rankas į baltą rankšluostį. Jis įgavo rausvą atspalvį.

Įsėdo į žigulį. Važiuodama vairą griebė taip stipriai, kad ant jo liko riebaluoti pirštų antspaudai.

Klasė buvo maža, atsidavė valikliu ir chloru. Ten sėdėjo vaikas, direktorius ir direktoriaus pavaduotoja. Vaikas jai įėjus nė nepakėlė akių. Minta jį apžiūrėjo, bet iš pirmo žvilgsnio nieko nepastebėjo. Pavaduotoja tiriamai ir priekaištingai ją nužvelgė ir ji suvokė pamiršusi persirengti – per duris išbėgo vilkėdama ta pačia pilkšva palaidine, su kuria darinėjo mėsą. Direktoriaus akyse Minta įžiūrėjo ir priekaištą, ir tėvišką susirūpinimą.

Jai pasiūlė atsisėsti. Ji atsisėdo, nugara į vaiką. Paprašė, kad jai dar kartą paaiškintų, kaip viskas nutiko.

– Nevyniosiu į vatą, eisiu tiesiai prie reikalo, - prabilo pavaduotoja. – Per ilgąją pertrauką Kasijus žaidė su kitu vaiku, juk žinot tą garbanotą storuliuką, Saulių? – pavaduotoja pasakė pavardę. Minta žinojo tą vaiką, bent iš matymo. – Jie mokytojai pasakė, kad yra išalkę, paprašė leidimo nueiti į parduotuvę, vieną tų balkoninių. Mokytoja, aišku, sutiko, abu berniukai sakė, kad jų mamos davė dienpinigių. – Minta, rimtai besiklausiusi, linktelėjo. Pavaduotojos žvilgsnis ėmė gręžtis į ją it varžtas, rodos, net jos veidas priartėjo. – Po pertraukos grįžo tik Kasijus. Buvo išsitepęs, mokytoja su vaikais galvojo, gal susižeidė. Jis sakė, kad jiedu susipyko dėl to, kuris daugiau suvalgys, ir tasai Saulius pabėgo. Kasijus jam įkando.

Minta sukando dantis, sugniaužė kumščius.

– Kas jums pasakė, kad mano vaikas kažkam įkando? Ar taip jo motina pasakė, ką? – pakėlė balsą ji.

Direktorius atsiduso. Pavaduotoja prisimerkė.

– Kasijus pats prisipažino.

Minta stengėsi valdyti savo veido išraišką. Teks elgtis kitaip. Ji sunkiai įkvėpė lyg kankinama neišsprendžiamos lygties.

Ji atsiprašė. Vieną, antrą kartą. Pažadėjo, kad atidžiau prižiūrės vaiką, kad išmokys jį taip nesikandžioti. Pavaduotoja ragino nuvesti vaiką pas psichologą. Minta be atsikalbinėjimų sutiko ir dar pridūrė, kad ves jį pas psichologą beveik kiekvieną, jei tik prireiks. Prisiekė dar daugybę panašių dalykų, kuriuos siūlė pavaduotoja, nerdamasi iš kailio, kad galėtų greičiau važiuoti namo.

– Problema ta, - prabilo direktorius, - kad Sauliaus niekas neranda. Jis pabėgo ir negrįžo namo, negrįžo ir atgal į mokyklą. Jo nematė nei mokytojai, nei kiti vaikai. Mokytoja kartu su Sauliaus tėvais jo ieško.
Minta, prieš tai žvilgsniu šokinėjusi nuo direktoriaus prie pavaduotojos, dabar žiūrėjo tik į direktorių.

– Mielai jums padėčiau ieškoti, – po kelių akimirkų pasakė ji, – bet šiandien esu labai užsiėmusi. Žinot, kokie tie vaikai. Visad kažkur pabėga, o vakarop atsiranda. – Nejaukioje tyloje nuskardėjo apsimestinis jos juokas.

Direktorius susižvelgė su pavaduotoja.

– Tikėjomės, kad Saulius jums daugiau pasakys, nes mums nieko nepasakoja. Tik kad draugas pabėgo, ir viskas, – tarė pavaduotoja.
Minta suprato, kad dabar teisinga būtų atsigręžti į vaiką. Liko atsukusi jam nugarą.

– Pažadu, kai tik grįšim namo, aš jo paklausinėsiu. Jis labai drovisi prie nepažįstamų kalbėt. Gal ir bijo. Namuose nebijos.

Pavaduotoja neatrodė įtikinta, bet direktorius paprašė, kad ji trumpam išsivestų vaiką už durų, kol jie su Minta pasikalbės dviese.

– Ar žinai, kaip į tave žiūri kiti tėvai, Minta? – Minta tik spoksojo į jį. – Tave jie mato kaip šiukšlę. Nieko nevertą šiukšlę, kuri vaiko susilaukusė trylikos, nes negalėjo susilaikyti, ir pas kurią dabar lankosi socialiniai darbuotojai, grasinantys atimti sūnų.

Minta nudelbė akis.

– Tai ne mano kaltė.

– Žinau, kad ne tavo. Ir aš nemanau, kad tu šiukšlė. Bet tavo sūnus įkando bendraklasiui. Tavo sūnus elgiasi kaip laukinis. Kaip tau atrodo, kas liks kaltas? Tu. Tavo vaikas. Jei jiems kils bent menkiausių įtarimų...

– Nekils, - pertraukė jį Minta. – Jie to berniuko nesuras, – tyliai, pačiai sau ištarė. – O Kasijaus negali niekuo apkaltinti, nes neturi įrodymų. Arba greitai neturės.

Direktorius atsiduso.

– Aš tavo pusėje, Minta. Padėjau tau nuo pat pradžių, kai čia atsikraustei, padėsiu ir dabar. Bet gal duosiu Kasijui keletą savaičių atostogų, gerai? Žiūrėk, kad per tą laiką gerai pavalgytų.

__

Minta ėjo link automobilio, vaikas ją sekė iš paskos kaip iš laukinės gamtos atgal į zoologijos sodą bėgantis lokiukas. Įsodino jį į galą ir prisegė diržą, nežiūrėdama jam į veidą. Važiavo namo tylėdami.

– Man reikės pas psichologą eit? – po kelių minučių paklausė jis.

– Ne.

– Bet tu sakei...

– Žinau, ką sakiau. Aš jiems taip pasakiau. Nereikia tau pas jokį psichologą.

Priekinio stiklo veidrodėlyje Minta stebėjo berniuką. Atidžiau įsižiūrėjusi pamatė rudas panages, lyg geležies aiženų prigrūstas, paraudusius lūpų kampučius ir smakrą, lyg atgalia rankove būtų trynęsis burną, bandydamas nusivalyti šokoladą. Akinukai kreivai pūpsojo ant nosies ir jis nesivargino jų pasitaisyti. Žiūrėjo pro langą bereikšme mina. Jų žvilgsniams veidrodėlyje susidūrus, ji nusuko akis į kelią.

Parvažiavus namo Minta ėjo baigti darinėti mėsos.

Jautė, kad vaikas stovi už nugaros. Negalėjo į jį pažiūrėti.

– Noriu valgyt, – pasakė.

Ji plikomis rankomis perskyrė mėsą.

– Juk jau valgei.

Tyla. Vienas, du, trys.

– Pyksti?

Minta atsiduso. Atsisuko.

– Nepykstu. Tik galėjai man pasakyti ryte.

Nors ji nešaukė ir dar pabrėžė, kad nepyksta, vaikas krūptelėjo.

– Nežinojau.

– Žinau, kad nežinojai. – Ji nusisuko nuo jo. – Iškepsiu tau kepsnelių, gerai?

Vaikas atėjo jai prie šono, pasistiebė ir pažiūrėjo į dubenį.

– Mėsa sugedus.

– Nesugedus.

– Smirdi.

– Čia tu smirdi. – Ji išplakė kiaušinį, pamirkė jame mėsą, dėjo į keptuvę su aliejumi. Vėl ir vėl ir vėl. – Nereikėjo palikti saulėj. Eik, prisipilk vonią, ateisiu tavęs išmaudyti.

Vaikas nesiginčydamas pakluso. Minta baigė kepti. Kol mėsa aušo, nuėjo į vonią.

Supylė pusę muilo buteliuko ant kempinės ir trynė ja vaiko oda tol, kol ta paraudo, o vaikas ėmė verkšlenti.

– Nezyzk, matai, kad visas purvinas esi.

Vaikas ją nužvelgė. Suraukė nosį.

– Tada tau irgi reikia išsimaudyt.

Minta pavartė akis.

– Tik jau neaiškink, ką man reikia daryt.

Ji taip ir liko nenusipraususi.

Vaikas valgė it mėnesį būtų mitęs vien ryžių trapučiais. Jis suvalgė, Minta paskaičiavo, du kilogramus mėsos. Reikėjo iškepti dar, ji vos spėjo.

– O tu nevalgysi? – paklausė vaikas.

Minta papurtė galvą.

– Juk sakei, sugedus mėsa, smirdi ji tau mat.

– Nebesugedus. Ir nebesmirdi.

Vaikas nusijuokė. Minta nesusilaikė ir nusišypsojo.

– Žinai, aš visą dieną nieko neveikiau, tik darinėjau mėsą, o tu viską suvalgei per dešimt minučių. Bet tau gal ir taip sueitų, nedarinėta.
Vaiko šypsena prapuolė. Jis nunarino galvą.

Pratylėjo keletą minučių. Minta sunerimo, kad jis verkia. Bet kai pakėlė galvą, akys buvo sausos.

– Aš jį suvalgiau su viskuo... su visais kaulais... ir nepykino manęs... Bet likau alkanas...

Minta nieko nesakė. Atsistojo, įdėjo dar kepsnelių į jo lėkštę. Vaikas įsistebeilijo taip, lyg dabar tik būtų pamatęs, kas joje.

– O čia kas? – paklausė.

– Nepažįsti. Valgyk.

Jis suvalgė viską.

Po vakarienės, kai Minta plovė indus, vaikas priskreto prie šono sakydamas, kad nori daryti namų darbus, tačiau ji jam liepė gultis miegoti.

– Bet man reikia rytoj į mokyklą, – pradėjo zirzti jis.

– Nereikia. Neisi tu daugiau į mokyklą.

– Kodėl?

Minta atsisuko į jį.

– Nes aš tave dabar mokysiu namie, pati.

Naktį jiems kartu miegant lovoje, Minta pajuto aštrų skausmą šone. Tamsoje grabinėjo įjungti šviesą, bet išgirdo:

– Atsiprašau. Vėl noriu valgyt.

Minta atsiduso.

Apkabino vaiką ir miegojo toliau.
2023-03-03 20:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-03-11 12:27
Damastas
Patiko, kad nėra kvailo humorėlio, būdingo panašioms istorijoms. Vis dėlto iki galo rimtai skaityti dar šiek tiek trūksta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-03-04 17:34
imthatnihilist
@Kormileckaite, ar čia fantastika, ar ne, priklauso nuo interpretacijos, o tai, kad čia proza, nenuginčijama, nes proza ne žanras, o rūšis. Tą, manau, visi supranta. Tad ir pridėjau prie prozos kategorijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-03-04 17:16
Kormilecaitė
Dėčiau į fantastikos skiltį. Ir tuomet vertinčiau kokiu 4.
O prozoje kažkaip nė nežinau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą