Taip tyliai, nedrąsiai
žingsneliais mažais,
keliauja pavasaris
kovo laukais.
Paukštelis nutūpęs
ant medžio šakos,
kad čiulba giesmelę!
lyg pranašas koks.
Antelės srauniosios
Vilnelės krante
ramiai snūduriuoja
palaimos skreite.
Išdidžiosios varnos
po vieną sau vaikšto,
norėtų čiulbėti,
bet joms tai be šansų.
Saulutė pro debesį
šypsos plačiau
ir skelbia – nuo šiol
jus lankysiu dažniau.