Pamelavimai ir išpažintys XIV

Paimu jau primirštą nuotrauką, kurioje jurginų puokštė ir išgirstu, kaip pajautose kažką niurna Vidinis.
  – Vidinis? Pajautose? Kažką niurna? – neskubu patikėti, žvalgydamasis aplink, bet įdėmiau, kai, loštelėjęs galvą atgal, akimis „atsitrenkiau“  į lubas:
  – Gervės gi! Gervės, Pranai. Rudenio gervės. Parskrenda. Tikriausia, kad jos ir šitą gėlių puokštę tau į vazą surinko.
  Kada tai buvo, a? Kada? 
  – Taip manai? Tačiau ne menkiau tikėtina, kad ne vieną jos šakelę apglostęs ir jis, Vidinis. Senokai, seni, matėmės. Ar ne? – kalbu į Vidinį taip, kad, regisi, lubos iš tikrųjų prasidengė taip, jog matau užpernykštį, taigi 2021 m. rudens dangų. Pavakarė ne kaip atrodanti. Dangus debesuotas, gervės klykauja, bet jų nesimato. Grįžta iš šiaurės į šiltus kraštus, bet jų paklykavimuose džiaugsmo nesigirdi.
  Tai ne nauja, kad gervės grįžta. Ne nauja jau ir tai, kad Savęsp apeigose pastebimai progresuoja, tarkim, patampa ar jau patapęs reikalas priimti į žmogaus poreikių arsenalą ir tokią susižinojimo, sąšaukos priemonę, kurį jam įgimta. Savo asmeninėje tyloje ją suprantu taip, kad nepaisant kur ir kaip arti - toli bebūtų pašnekovai, juos girdžiu ir jaučiu geriau negu  kalbėdamas telefonais ar stebėdamas per bet kokių prietaisų vaizdo ekranus.

Sukruto pajautos laimingos –
tai bent! Neįtikėtina!
Žmogus su gervėmis kaip gervė!
Gražu. Jautru. Didinga.
Ir vis dėlto ne toks šis šurmulys,
kad imtųsi žegnonių,
norėdamos save įtikinti,
jog tai ne iškamša,
juolab – ne velnias ar šėtonas;
tai – Pranas Karlonų,
Šklėrių raistu, senatvėje apaugęs,
va šitaip atmintį atgauna,
būtent per jas, per pajautas...

  Tokia jų būklė man nekelia abejonių. Ji gerokai pranoksta sapnus ir todėl ją priskiriu pajautų sferai. Atrodo, kad žmonių visumoje (visuomenėje) apie ją tikro žinojimo ne daug, tačiau tuo irgi reikia labai suabejoti – nelengva tai liudyti kaip neišmanytą reiškinį ir rodyti į save kaip tokio žinojimo šaltinį. Bet argi daug dėl to bėdos? Svarbu, kad toks dalykas yra ir žmogui leista imtis veiklos, išėjus į psichologinę erdvę.
  Man tai irgi Savęsp fragmentas. Nemanau, kad juo galėčiau (ar norėčiau) kažkaip atsikratyti. Juolab nemanau, kad kažkur atsirastų toks kvailys, ėmęsis tokio sumanymo. Tai, apie ką kalbu, man sunkiau įsivaizduoti, negu pajaustai. Ot, atitrūkstu nuo žemės kaip gervė ir ūmai pakylu į dangų, kur jos, parskrendančios. Beje, šį kartą man labai pakeliui su jomis – jos iš šiaurės į pietus, aš iš Vilniaus  Balsių į Šklėrių sodžių, kurio joms neaplenkti kaip ir viso šilinių dzūkų krašto. Tai Lietuvos pietūs.

Išgirsk, žmogau,
išgirsk, nelaimėl -

būtent per JAS, per PAJAUTAS,
jei dar nesi,
tai bent gali
pabūt VISUR...