Kiek ten buvo arklių?

Sėdime  mes su “biču” Petru sodo namelyje. Jį čia žmona po skyrybų ištrėmė. Laukiame dar vieno “bičo”.
–  Žinai, jei jis  dar valandą vaikščios – dejuoja Petras, – pas mane Haliūnė ant baltų arklių atjos.  (Haliūnė - haliucinacijos arba baltoji karštligė).
–  Tai  kad tų arklių ilgai laukti ir nereikės, - sakau, - štai du ganosi pamiškėje, - rodau.
- Kvaily, ten eigulio kumelė ir visai ne balta, o obolmuša!
      Mūsų užsiplieskusi ginčą nutraukė lange pasirodęs Sauliaus arkliškai ištįsęs veidas.
- Gavai? -  klausiame.
- Ne, - juokiasi.
  Matome - gavo.
- Kiek?
- Du “rašalo” ir penkis “fufirikus” skruzdžių spirito. Apie ką čia judu  ginčijatės?
- Taigi va, neaišku  mums, kiek  ten  tų  arklių  pamiškėje ganosi?
- Kiek? - tas juokiasi. - Trys. Vienas bėras, vienas šyvas, o trečias palvas.
- Tu pats palvas! - sakome jam.
- Ką  jūs  čia  apie  arklius  šnekate.  Tegul  jie sau ramiai ganosi. Štai  mane krokodilas buvo užpuolęs, - porina Saulius, išmaukęs stiklinę. - Vos sveiką kailį išnešiau. Einu kartą namo gerokai pakalęs ir skiediklio 646 užuostęs, - žiūriu - priešais per šaligatvį toks bjaurybė apie dvidešimt metrų ilgio atšliaužia. Net neatsimenu, kaip ant furgoniuko stogo užšokau. O tas bestija jau taikosi padangas graužti. Vairuotojas su padėjėjais vos mane nuo autobusiuko stogo nukrapštė. Pasirodo - ten ne krokodilo būta, o tokio ilgo šuns, rodos, takso veislės.
- Ė, čia  vieni  niekai, -  juokiasi  Petras. - Su  manimi  per langą toks tipelis penktajame aukšte šnekėjo. Sėdžiu ir drebu.  Sėdi motina, tėvas,  brolis - saugoja. O aš danties  ant danties nenulaikau. Tas tipelis šnekina mane iš kitos pusės  lango penktajame aukšte, ir tiek. Viepiasi ir nurodinėja: “Sakyk savo motinai, kad išsinešdintų”. Aš ir sakau. O tas ir vėl: “Sakyk, kad tavo tėvas kretinas” . Sakau. Liepia atsižadėti brolio ir t. t. Kad supyko visi ant manęs! O tas tipelis ir toliau sako: “ Nebūk kvailas, eikš pas mane”. “Kaip?  - klausiu. - Pro duris manęs neleidžia”. “ Na, ir kvailys, - šaiposi nelabasis, - pro langą lipk. Išgert duosiu”. Jau norėjau šokti pro langą iš penkto aukšto. Ir būčiau šokęs - namiškiai sugriebė.
- Taigi  nesupranta  tie  abstinentai  mūsų! -  reziumavo Saulius.
- Ribotas jų  protas, - pritariu draugams. - Pas  mane  kartą “pagiriom “ tarakonų ir visokių mašaliukų prisiveisė - galybė. O aš guliu ir pasijudinti negaliu. Lipa jie ant manęs, lenda į nosį,  ausis, kanda, ėda ir čia pat kakojasi. Brrr, neišpasakytas jausmas. Šaukiu iš paskutiniųjų jėgų savo gyvenimo draugei, kad kviestų parazitų naikintojus  iš higienos centro. O ta žiūri televizorių apie kažkokią Marika iš Turkijos ir nė krust. - Vyručiai, sakau -  suės gyvą. Tik žiūriu - ateina toks Abdula su tiurbanu, dantys kaip pjautuvai, išpuvę, rudi ir kad šveis mane ant grindų… Tik tada man greitąją iškvietė.
- O aš, -  vėl  pradeda porinti Petras, - vieną kartą skendau. Užsirangiau ant spintos, o vanduo kambaryje kyla ir kyla…
- Na, gana  čia  apie  tas  šmėklas  šnekėti,  galo nebus, - nutraukiau aš. - Geriau pasižiūrime, kiek ten tų arklių pamiškėje ganosi?
- Atrodo, keturi.
- Ne, šeši.
- Vadinasi - du, - užbaigiu ginčą. Man dvejinasi, o jums
jau trejinasi. O tas kraštinis nuo miško, tai vis dėlto baltas, - sakau, ir” trūksta plionkė”.