Užvėriau Atėnės darželio vartelius. Mindžiau šlapią sniego košę Saulės gatvėje. Galvoje kirbėjo mintis, kad šiandien jau gal ir nusipelniau saldainio - mažo kasdienio malomumo. Pastarąsias penkias dienas negėriau kavos. Kelios minutės vidinio teisuolio ir laisvamanio dialogo atvedė į mintį apie decaf kavą. Tobulas kompromisas.
Trūktelėjau už sunkių “Tech Café” durų rankenos. Praskleidžiau sunkias tamsiai mėlyno velveto užuolaidas. Ausis užplūdo grėsminga muzika. Lynch’o filmo verta scena, pamaniau. Per kelias sekundes garsas transformavosi į ryto foninę kavinės muziką. Už baro iš virtuvės įžengė besišypsanti mergina. Mąsčiau, ar labiau miela ar graži.
- Labas rytas.
- Labas rytas. O jūs turite kavos be kofeino? - žodžiai beriasi iš įsitempusios krūtinės.
- Žinoma turim.
- Puiku! Norėčiau juodos.
- Juodos? Išsinešti?
- Taip, juodos. Išsinešti. O kaip jūs tą kofeiną ištraukiate? - smalsumas ima viršų prieš santūrumą.
- Iš tiesų kofeinas tirpsta vandenyje, tai kofeinas pašalinamas tiesiog mirkant kavos pupeles vandenyje. Tik tokia kava praranda kažkiek skoninių savybių, tampa tokia - vandeningesnė. Dabar turime įdomų variantą - brazilišką kavą, kur kofeinas šalinamas sugar cane pagalba. Taip lieka daugiau skonio.
- Mielai pamėginčiau, - galvoje vis dar sukasi cukranendrių technologija, kurios gerai nesupratau.
Sumokėjau ir barista nukeliavo prie kavos aparato, o aš likau bukai stebėti raudonų plytų pilkomis siūlėmis sienos.
- Jau penkias dienas negeriu kavos, - pagaunu save besipuikuojant, - Taip pasiilgau kavos skonio.
- Su draugais kartais darome aklus ragavimo testus. Padarau espreso iš pupelių su kofeinu ir be kofeino. Ne visi atskiria, kur kokia kava, - šypsosi mergina iš už kavos aparato.
Kinkavau galva ir šypsojausi, mano akių vietose teliko siauri plyšeliai.
- Galva jau išsiskaudėjo, - varau toliau.
Tyla.
- Taip, tai aš darau taip: nedarbo dienomis iš viso negeriu kavos. Taip organizmas pripranta kartais negauti kofeino ir nebūna kofeino pagirių.
- Hm, o aš gerdavau po tris puodus gerai užplikytos kavos per dieną, - meluoju - tiek daug kavos nebegeriu jau kokius keturis mėnesius.
- Iš tiesų, kava gali sukelti priklausomybę, - šypteli ir padeda mano kavą ant baro.
- Gali, - stebiu kavos paviršiuje susidariusią kreminę putą kartono puoduke.
Patenkintas paėmiau savo kavą, padėkojau, palinkėjau gražios dienos, ir nėriau pro užuolaidas atgal į vasario pirmososios lauką.
Paragavau kavos. Dieve, puiki kava, aklam teste niekaip neatskirčiau, kad šičia nėra kofeino. Decaf era prasidėjo. Išsitraukiau Notes programėlę ir užsirašiau “Non alko, alkohol free ir dekaf laikas”. Traukiau kavą mažais gurkšneliais, negalėjau nustoti šypsotis.
Kėblinau namo ir dairiausi. Jauniaus gatve leidausi link Neries, kai pastebėjau moterį sudilusiu dešiniojo kelio sąnariu - moteris šleivojo. Dėvėjo polietileno pirštines ir kniausėsi konteineryje. Išsitraukė plastiko kibirėlį ir bruko į radinių maišelį. Nušlitinėjo iki mėlyno plieninio konteinerio su ilgu plyšiu atliekoms mesti - pro jį kyštelėjo galvą vidun. Kartą šiai moteriai esu davęs du maišus taros. Nubėgau garažan, pasičiupau pora popierinių maišų, prigrūstų daugiausiai non alko ir alkohol free alaus butelių. Įdaviau jai maišus į rankas ir palikau stovėti gatvėje. Padariau gerą darbą. Vidinėje striukės kišenėje dabar nešiausi dvidešimt eurų. Gal prieiti ir įteikti? Bet kaip gi taip tiesmukai? Dar pažeminsiu žmogų. Keliavau sau.
Petro Vileišio gatvėje prasilenkiau su dama ir jos palaidu rudu mišrūnu. Kas? Nekas. Šuo buvo palaidas, o dama sunėrusi rankas už nugaros, nešė apdumblijusį degtinės butelį, žiūrėjo man tiesiai į akis ir šypsojosi. Prie daugiabučio namo sienos pastebėjau vyruką su Karolio spanieliu. Staiga grįžo vakar dienos epizodas, kai beldžiausi ne į to buto duris vėlų vakarą. Mūsų žvilgsniai susidūrė.
- Aj taip, čia aš - vakar sumaišęs butus beldžiausi į jūsų duris. Labai atsiprašau! - plačiai nusišypsau.
- Aj jau miegojau..
- Dar kartą labai atsiprašau! - palieku vaikiną su šunim už namo sienos ir trūkteliu jau praaušusios kavos be kofeino.