Jei pasiseks

Smilgos – kaip žemės plaukai, jas liesdamas ranka gali pajausti švelnumą. Tau atrodo, kad esi didelis tik tol, kol užverti galvą į dangų ir iškart supranti savo menkumą – į tave žvelgia storiausios žemės kasos. Medžių viršūnėse paukščiai – kaip dainuojantys kaspinai.

Kankorėžis delne – jo rombeliai, kaip miško mozaika, išrašyti jo žanduose, kad žinotų, kur gimęs. Kur augęs. Dar matyti ant jo – mamos pušies palikta bambagyslė. Taip ir gyvens jau pats sau, bet amžiams susietas su savo gimtine. Gimine. Namais. Vėjo šuorais, kedenančiais aslą jo, ant kurios jis ir guli.

Apsikabinęs medį iškart gali pasikrauti stiprybės. Spaudi jo tošį, kaip delną – užsimerki ir girdi, kaip dainuojantys kaspinai pina vis naujas giesmes. Samanos, kaip altoriaus aksomu paminkštintos pagalvėlės – prispaudi savąjį delną, norėdamas pamatuoti jų gylį, o jos tik apsemia tavo pirštus – nepasiduoda įbauginamos ir vos tu atsitrauki – įgauna prieš tai buvusią formą, tarsi palikdamos žinutę, kad atsparumas – gyvenimo turtas. Tiek ir užtenka tau. Pamoka išmokta.

Netyčia užklysti į skruzdėlių gyvenvietę ir kaip dramblys trepsi kojomis, bandydamas jas nuvaikyti nuo savo sandalų. Paskui vieną tokią vaikaisi ant languoto pleduko, kuris joms – neprašyta invazija. Nesistebėk, kad sugelia odą, kai jos, tave puldamos, bando priešintis. Juk čia tu – įsibrovėlis.

Susikrovęs savo mantą, pakeli praeidamas mišku – medinę, sausą šakelę. Kažin, kaip ji atrodys mieste, tavo daiktų pilname kambaryje, užmigus ant stalo. Pasiėmei ją, kad primintų, jog prisirišimas – apsunkina, o nulūžusi šaka, kažkada kėlusi skausmą, dabar tampa tavo interjero dalimi. Nes nori įsiurbti kuo daugiau gamtos, įsilieti į ją, atsigulti ant nugaros miške – stebėti tobulus pilkus šakelės samanų likučius, kurie kiekvienas gyvena savo atskirus gyvenimus. Kaimynai, telpantys ant vieno kamieno.

Ir dar maža raudonskruostė boružė, skubanti tavo kojų pirštų greitkeliais. Vos pasuki galvą į jūrą, grąžini žvilgsnį į tuos savo saulės nubučiuotus kojų pirštus, o jos – nebėra. Džiaugtis reikia čia ir dabar – kiekvienas gamtos lopinėlis, kiekvienas prisilietimas prie pajūryje esančio miško – viskas ir visur – vien tik pamokos, tavo amžinai ieškančiai, protaujančiai miestiečio galvai.
Mokykis. Dėkok ir tikėkis, kad dar daugybę kartų liksi antriesiems metams. Iki begalybės, kol pats virsi samana. Prisispausi prie žemės ir gimsi iš naujo. Vilies, kad grįši. Dainuojančiu kaspinu. Jei pasiseks.

2022 06 11 Preila, Kūrybinio rašymo stovykla Iš tylos: „Į tėkmę“