Pamelavimai ir išpažintys V

Kiek mūsų, a? na, kiek?
laikoskyroj  išlikusių, kurie,
įsikabinę į žemelės lašą,
laikomės ant jos
tarp praeito ir būsimo
štai čia, parapijoj Kabelių,
daugiau nei šimtmetį
aukojančias mišias...

Įkvėpimas
O iki jo? Ką? Be mišių?

Aš.
Vidinį klausk,
bet iš tiesų –
tiek už mane, tiek ir už jį,
netgi sudėjus mus abu
žinai geriau šį pakraštėlį Lietuvos.
Praėjo jau dienelė ne viena,
tačiau nepamirštu:
– Kviečiu: sugrįžkime atgal prie Kūčių stalo .
Begėdiška mintyti „būti ar nebūti“
kai reikia apsispręst, KAIP būti.

Kartoju juos, tavo žodžius,
lyg būčiau pats juos įkalbėjęs,
į eterį toli toli iki žvaigždynų.
Ir būna gėda, kad patikiu,
esą, ne tu, ne Įkvėpimas,
o aš, Pranys, Pranucis, Pranas
esu jų šeimininkas...

Į smegenis jie įsigėrę taip,
kad nukeliu Savęsp šalies karūną nuo galvos –
ji ne tikra;
ji nupiešta, ji išgalvota,
sapnais atklydusi per dvasią.
Galinga ji, bet irgi ne šventa,
tačiau ir ją esu ne kartą prie altorių matęs.

Įkvėpimas
Tikiuosi, ne Kabeliuos.

Aš
Nešiepki, Įkvėpimai, juolab šiandieną,
kai iš lapelio kalendoriuje
Vandenis šviečia.
Sugrįžo, ačiū jam, sugrįžo mano Dievas.
Į dangų dar nežvilgtelėjau, bet žinau –
ąsotis jo ne tuščias.
Į lopšį vienąkart įkėlęs,
neprašliaužia pro šalį iki šiol

Įkvėpimas
„Ėda rūdys kaip geležį? O!
Vargšę širdį, kaip kandys kad vilną...
Nebegerkim daugiau H2O, -
Tik degtinę ir tai tik po pilną! “

– Ogi kas čia dabar per dyvai! – nemokėjau susivaldyti savyje ir, atmetęs visokias kitokias prielaidas, pasilikau prie įsitikinimo, kad  priešais save matau ne Įkvėpimą, o Šnekorių. Miręs? Taip, taip. Žinau, kad miręs, tačiau jį matau iš ankstesnio laiko, kai jis, atsivertęs kompiuteryje, skaito jam skirta eilėraštį „Rūdžių gramdytojas“. Nelinksmai klausosi savo paties deklamavimo,  bet...  varge, varge, o kur dėtis, ką bepadarysi, jeigu eilėraštis proginis: „Jonui jubiliejinio (500) komentaro proga“.

Gramdau geležį. Rūdis nuo jos.
Žvanga. Žviegia. Nenori, kad liesčiau,
o ir pats nelabai kaip jaučiuosi –
groja nervai, o biesas juos griebtų!..

Bet ar verta palikti man tą
sunkų darbą, kad rūdys neėstų,
Juk ateis, atžvangės valanda –
geležis ims it veidrodis šviesti.

O ir nervai atlyš ir tylės,
ausyse atminimais įspraudę
bjaurų aidulį tos geležies,
kai tokią surūdijusią gramdai.

Na, o jeigu ir širdį taip
Ėda rūdys kaip geležį?
O!..

  Užsimerkiau, kad nieko nematyčiau, tačiau J. Šnekoriaus ištarta paskutinioji „O“, augo, didėjo, regėjosi, kad tiesiog stengiasi prilygti žmogaus su Žeme keliaujančiai aplink Saulę orbitai.