Lietaus lašai pirmi

Kada aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į moterį? Turi būti regėjimas. Turi būti akimirka. Tokia kaip eilėraščio atėjimas, nenusakomas įspūdis: kai nušvinta vaivorykštės, kai krenta rasa, kai po nakties bunda miškas, pilnas garsų ir iš rūko apsirengus baltais rūbais – pasirodo pasaka.
Pirmas įspūdis ir susižavėjimas visada būna stipriausias. Ilgainiui tu gali jį laikinai pamiršti, bet jis grįš, grįš dar gražesnis, daugiau suaugęs, dar stipresnis ir brandesnis, ir tada apsivers pasaulis – visa jo tvarka.
Aš jau sakiau, apie tuos laiptus mokykloje. Aš buvau antrokas, jau nebijojau jais laipioti, jau bandžiau net važinėti turėklais.
Stovėjau prie išėjimo, laukiau kažko. Tada pasirodė ji: maža mergaitė, su mokykline uniforma, tempiantį didžiulį portfelį…Be abejo, aplink buvo klegesys, įprastas mokyklinis triukšmas, mane kažkas kalbino – nepastebėjau.
Rimta mergaitė lipo žemyn laiptais, su įtarimu žiūrėdama į siautėjančią vaikų minią. Matėsi jos ryžtas, prasiveržti, išeiti namo. Ji buvo kitokia. Gal tik man?.. Graži? Taip, labai graži. Tiesa sakant, gražesnės bendraamžės aš dar ir nemačiau mūsų mokykloje. Labiausiai ją puošė: jos uniforma, balta kaip sniegas – apykaklė. Viskas buvo tobula ir tvarkinga. Nei viena, šioje pradinėje mokykloje, taip gražiai nesirengė. Kokią jėgą turi gerai apipavidalintas grožis?..
Ar tai jau buvo meilė? Gal dar ne, nes aš ilgainiui pamiršau tą pirmą įspūdį. Vėliau ji kažkaip pasikeitė, susilygino su kitomis. Pasakyčiau netgi žymiai gražesnių atsirado, ir aš ją užmiršau. Užmiršau, kad vėl prisiminčiau, po kokių aštuonerių metų, nors tas įspūdis gyveno manyje, jis brendo į kažką didesnį. Nuo pirmo susižavėjimo iki pirmo pabučiavimo: ar ne per ilgas – maždaug 10 metų – tarpas?
Žinoma, norint užkariauti moterį, reikia turėti kantrybės. Iš kur ji gali žinoti, kad tu jos princas, jei atrodai išsidraikęs, kaip koks klounas? Ar ne laiku matuojama jausmo jėga ir ištikimybė?
Ji buvo iš tų žmonių kurie vertino mano balsą. Mes kartu dainavome chore. Kaip nekeista, niekados negirdėjau jos dainuojant solo, arba net stipriau pritariant, kai dainuojama kompanijose, kad balsas išsiskirtų.
Aš beveik bijojau mergaičių. Bijojau tik tų, kurios man patikdavo, kitos kaip ir neegzistavo. Gal bijojau ne jų pačių, o to, ko aš iš jų noriu. Kaip įrodyti, kad mano ketinimai švarūs. Tai neįrodoma, juolab, kad jie ir nebuvo tokie švarūs, nes norėjosi prisiliesti prie tos saldžios nekaltybės (kaip rašė vienas mano draugas). Gaila, tačiau ne aš ilgą laiką jai patikau. Dabar ant to, savo konkurento, nei kiek nepykstu. Maniau, kad jis buvo aklas. Koks negailestingas, tas pirmų mokyklinių jausmų pasaulis! Be abejo, buvo kas simpatizavo ir man. Ar aš kreipiau dėmesį?.. Ta dėl kurios dūsavau, dainavau, kad ji girdėtų:
“ Tikriausiai šaltą akmenį, …”
Kažkada populiari daina nusitęsė dešimtmečiais. Tik dabar, jau geras laiko tarpas, pasibaigė jos skambėjimas… Ir išsisklaidė, kaip rūkas tie burtai iš to beržynėlio, kur pirmą kartą gyvenime bučiavau moterį. Ne dar ne moterį – mergaitę. Pirmas pabučiavimas kaip laukinis medus, gal net nuodai. Nuo jo ir prasideda tą tikroji tikroji nežemiška fantastinė meilė. Susitikau gal po 30 metų ir apžavai išsisklaidė. O gal taip geriau? Ilgai kai meilė išeina, mūsų namuose dar vieši viltis.