Pasakei kad nusileisčiau ant žemės

Ir tada jau nuleidai ant žemės mane tu.
Ir į veikiantį vis dar vinilų senų automatą įbėrei
negaliojančių mano valstybėj monetų,
keistis laikas nesiruošė, slūgo per spėriai,

automatas paspringo, nesklido joks šlagerių šlakas,
na o debesys burlaiviais plaukė, jų kyliais
tylūs toliai šukavosi, prieblanda, šviesą išlakus,
miegui laisvę įjungė, o net nebuvau į tą viršų pakilęs,

bet ir žemės po kojom nebuvo – kažin tai
ar žeme pavadintum, greičiau gal jau pelke,
ant kupstų lyg nuo šalčio nuleipę žibintai,
migloje vienas kitą tylėt pasitelkę,

švietė taip, kad vargu ar kablelį matytum,
jeigu tekstas jį knygoj turėtų, atspėtum
kur gulėt reiktų pauzei, užmūrytai plytom,   
ir keliautum niekuo nepaženklintom vietom.   

Kol suprastum, kad tie, kurie sklando,
nusileidę ant žemės ramybę privalo jaukintis,
lyg iš prieblandoj formas įgavusio gando
prisirinkti ženklų ir sakyt, jog tai mintys.