Orai

Sniegas perėjo į šlapdribą,                                     
o po to  žemė pasidarė visai kaip tešla, riba
tarp minuso ir pliuso pasistūmėjo link
atodrėkio. Pliusas minusui liepė: pasislink.

Minusas pakluso.
Nedažnai dangų pasiekia pasakymai pliuso.
Buvo didelė tikimybė kad apsiniauks ir turbūt palis.
Žvaigždės buvo didesnės nei putpelės

kiaušinėliai. Bet mažesnės nei žąsies.
Nebegąsdino, kad melancholija užsės
ir ilgam įsitaisys. O na ir kas jei įsitaisys.
Vis dar turėjome vyno, kurį dovanojo Stasys.

Dar turėjom olandiško ir prancūziško sūrio.         
Opusą pučiamųjų mažu garsu ir jo
atitikmenį Eličio eilėraščiu apie granatų medelį.
Mėnesiena dydžiu siekė medalį.

Turėjome laiko galima sakyt į valias.
Minutės valandas lipdė beveik žvalias.
Turėjom aibę istorijų vėl tų pačių
su, pasirodo, krūvom paslapčių.

Nesijaudinom, kad mėnulis dilti ims.
Nuovargiui pakaks istorijų užkalbėti dantims.
Matysim kaip šlapdriba perėjo į plikšalą.
Vėlu. Bet miegot neik dar. Lik šalia.