Rašyk
Eilės (77853)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Martinas Martinas

Kontaktas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


– Tai sakot, viskas prasidėjo nuo širšių? – kažką rašydamas paklausė gydytojas.

Aš linktelėjau ir nevalingai perbraukiau kaktą prakaituotu delnu. Baigęs, jis padėjo rašiklį ir per sunkių, raginiais rėmais akinių viršų, kurie pūpsojo ant jo apvalios nosies galo lyg praeito šimtmečio lokomotyvas kūrenamas anglimi, mažomis skvarbiomis akutėmis įsistebeilijo į mane. Balti, pražilę jo plaukai styrojo į visas puses lyg antenos, o nuplikusiame pakaušyje atsispindėjo palubės šviestuvas.

– Viskas buvo, rodos, prieš savaitę… Trečiadienį… Paprastą darbo dieną, – susijaudinusiu balsu pradėjau pasakoti aš.

Gydytojas nekantriai mostelėjo ranka:

– Pereikim prie reikalo, meldžiamasis. Kai saka, be beletristikos – jis nusiėmė akinius ir nusivalė juos į chalato skverną.
– Namuose prakiuro stogas, susirinkau kelis įrankius ir užlipau pasižiūrėti…

Tą rytą, tupėdamas ant stogo ir bijodamas krustelėti patyliukais keikiau save. Buvo vėsus rudens rytas, vėjas po kiek apniukusį dangų stumdė nedidelius debesis, medžiai barstė paskutinius įvairiomis spalvomis pasidabinusius lapus.
Nemaniau turįs aukščio baimę, o ir labai aukštai čia nebuvo, tačiau mėšlungiškai įsikibęs į šalia esančios mansardos lango rėmą bijojau pakrutėti. Nė už ką nebūčiau čia lipęs, bet lietingas rudens oras apie save pranešdavo ne tik barbenimu į langus, o ir koridoriuje lyg nedideliu ežeru telkšančia bala.

– Dariau, – vieną dieną pasakė man žmona baigusi sausinti grindis, – jei nieko nesiimsi, šitas šlapias skuduras bus pirmas daiktas, kurį ryte dar lovoje pajusi švelniai prisiglaudžiant prie įvairių savo kūno vietų!
Buvo pasakyta įtaigiai. Teko imtis. Tuo labiau, kad jau visą mėnesį ieškojau darbo, todėl laiko turėjau į valias.

Baimei kiek atslūgus, pirmiausia knietėjo sužinoti ar skaudžiai būtų kristi. Nusprendžiau, kad skaudžiai. Faktas, stogo šlaitas čia buvo pasviręs labiau, nei atrodė iš apačios.
“Nepalakstysi, bet jei ramiai, pritūpus - viskas gal baigsis laimingai” - pamaniau.
Pirmiausia ėmiausi įrankių. Tvarkingai juos susidėjau eilės tvarka, pagal dydį. Sėdėdamas išsikračiau iš bato akmenukus. Švilpaudamas melodiją iš “Simpsonų”, patikrinau ar tvirtai sukaltas lango rėmas. Iškrapščiau iš artimiausio lietaus latako apipuvusius medžių lapus. Ir taip šauniai besidarbuojant man pasirodė, kad išgirdau kostelėjimą. Apsidairiau. Aplink nieko nebuvo. Tolumoje švietė kiek padūmavęs horizontas, kairiau - miškų masyvas. Netoliese klegėjo besiruošiančios skristi į pietus antys. Šalia, iš kaimynų namo kamino taikiai rūko plonas lyg siūlas, nutįsęs dūmelis. Nė gyvos dvasios aplinkui. Vienu žodžiu, būtų idilė, tik gal kiek sužvarbo rankos.

– Laba diena, – iš netikėtumo aš krūptelėjau ir vos nepraradau pusiausvyros.

Pajutau, kaip nugara nubėgo šaltukas ir nutirpo kojos. Balsas sklido iš visai čia pat - tylus, gal kiek nedrąsus. Pasisukau tą kryptimi, bet ten nieko nebuvo! Tik po stogeliu, prilipęs prie mansardos sienos, pūpsojo senas širšių lizdas…
Dar pavasarį nusitvėręs buteliuką, ant kurio šiepėsi peraugusi ir riebi musė, ant žieminių žmonos kailinių užsitempiau patį storiausią vonios chalatą ir užsimaukšlinęs pačią didžiausią kepurę, tą buteliuką čia ir išpurškiau. Visą. Tada, supratęs, kad lizdas nuo įtūžio tuoj tuoj sprogs - taip greitai, kaip dar niekada - šmurkštelėjau vidun, ridendamasis laiptais žemyn nusitraukiau visus apdarus ir iš baimės, kad kažkur prilindo, vienomis trumpikėmis pasišokinėdamas nuskuodžiau keliu link miškelio.
Taip, tai buvo dar pavasarį… O dabar lizdas buvo tuščias, liūdnas ir jau gerokai suiręs.

– Laba diena, – vėl pasigirdo nedrąsus balsas.

Galėjau prisiekti, kad jis sklinda tiesiai iš ten, iš lizdo!

– Laabas, - kiek luktelėjęs lėtai ištariau kvailai sumirksėjęs, o viena mintis lyg kuolu galvon daužėsi: “Su kuo tu kalbi!? Kvaily! ”.
– Norime atsiprašyti, kad braunamės į jūsų privačią erdvę, – ištarė lizdas, – tarsi tupėjimas ant stogo būtų vieta, kurioje aš ateinu pabūti su savimi.
– Nieko, prašom, – leptelėjau, po to susikaupęs paklausiau, – o… o kas čia kalba?
– Ar galėtumėte atsakyti į kelis klausimus? - minutėlę patylėjęs paklausė lizdas.

Balsas buvo kiek mechaninis, negalėčiau pasakyti ar vyriškas, ar moteriškas, tačiau romus ir malonus ausiai. “Toks ir turėtų būti širšių lizdo balsas”, - dingtelėjo man mintis.

– Nežinau apie ką norite klausti, o… su kuo čia kalbu?

Dėl visą ko, dar sykį apsidairiau - bene vaikai sumanė pasišaipyti? Tačiau žinojau, kad jie mokykloje ir apskritai buvo rytas, o kam šautų į galvą ryte krėsti tokias šunybes?

– Mes vykdome tarpgalaktinę apklausą. Jūsų planetoje turime keletą milijonų respondentų, bet tik su jumis vienu pavyko užmegzti tiesioginį kontaktą. Esame jums be galo dėkingi.


– Palaukit, palaukit, – vėl valydamas akinius į chalato skverną, spygtelėjo gydytojas ir negrabiai užsidėjo juos ant nosies galo, – kokią minėjote apklausą?
– Kažkokią, – aš nekantriai sumakalavau rankomis, parodydamas, kad nebeprisimenu detalių.
– Sakėte, tarpgalaktinę? – atrodė, kad akiniai tuoj nuslys nuo apvalios nosies ir bumbtels žemyn. – Ar tarpplanetinę?

Gydytojas dar kurį laiką klausiamai spoksojo ir nesulaukęs atsakymo paskubomis kažką užsirašė. Tada pasitaisė akinius, atsistūmė masyvų krėslą ir pritipenęs, prie veido prikišo rašiklį.

– Sekite akimis, meldžiamasis, – pavedžiojo rašiklį kairėn, dešinėn.

Užuodžiau kamparo, dezinfekcinio skysčio ir neskalbtos tvarsliavos kvapą.
Po minutėlės jis grįžo į savo vietą.

– Ar vartojate kokius nors antidepresantus? – atidaręs vieną iš savo stalčių ir aktyviai jame naršydamas, paklausė jis.
– Ne, – aš papurčiau galvą.
– Migdomuosius? Diazepamą, temazepamą, nitrazepamą?
– Ne, nevartoju.
– Ramutę! – staiga suklykė jis ant viso kabineto neradęs ko ieškojo, – kur mano F26-tos formos?!!

Galiu prisiekti, kad girdėjosi koridoriuje, pirmame aukšte, lauke ir troleibusų stotelėje. Netrukus per plauką prasivėrė durys ir tame plyšyje pasirodė viena akis.

– Daktarėli, ryte visas 26-tas formas jums padaviau, tikrai.
– O tai kur jos? – vėl suklykė gydytojas knisdamasis po visus keturis stalo stalčius, – čia nėra, čia irgi nėra. Aš gi sakiau, kad jos man turi būti padėtos ant stalo, o ne bala žino kur.

Jis persisvėrė per stalą ir pradėjo tolimiausiame jo gale karštligiškai dėlioti pluoštus popierių iš vienos krūvos į kitą.

– Ne tie, ne tie. Kas čia? Aaa! Šitų reikia nepamest! – tyliai burbėjo sau po nosim. – Kiekvieną dieną viską susitvarkau, o čia, kai saka, kačių myžykla ir tai tvarkingesnė būna. Kas čia? A va! - apsidžiaugęs sušuko jis ir atsisuko į pravirą tarpdurį grūmodamas pluoštu popiergaliu. – Pakišta po praeito mėnesio vaistų ataskaita!
– Atleiskit, daktarėli, mažu patys pasikišo…
– Patys pasikišo… Čia kišk nekišęs - neįkiši, o jai matai patys pasikiša.

Jis paseilinęs pirštą pradėjo skaičiuoti rastas formas.

– Viskas, Ramutę, eik eik, darbai nepasidarys.

Trinktelėjo užsidariusios durys.

– Taigi, kur pabaigėme, - piktai dėbtelėjęs Ramutės pavymui, gydytojas pasidėjo popiergalius ir perbėgo pirštu per savo užrašus, – eee, apie tas apklausas.
– Na, taip, – stengdamasis prisiminti kuo baigiau, patvirtinau aš, – jie pasakė, kad vykdo apklausas.

Man buvo neaišku, kodėl apklausos vykdomos iš širšių lizdo, bet balsas labai mandagiai vėl pasiteiravo ar galįs užduoti kelis klausimus. Aš dvejojau - vienok, nelabai protinga stovėti ant stogo ir atsakinėti į klausimus nežinia kam, iš kitos pusės - jei tai bus labai asmeniniai klausimai, galėsiu gi neatsakinėti. Paprašysiu palikti kontaktus arba nušniosiu tą lizdą - lai ritasi apačion ir tręšia laukus.

– Klauskite, – neužtikrintai burbtelėjau širšių lizdo pusėn.

Lizdas tarsi atgijo. Kažkas trakštelėjo, skardžiai pyptelėjo ir po akimirkos jau kitas, labai panašus, bet kiek sodresnis, balsas tarė:

– Ačiū, jūsų sutikimas patvirtintas. Norime įspėti, kad klausimai paruošti jūsų galaktikos sektorių prižiūrinčios institucijos ir atitinka bendrąjį tarpgalaktinį reglamentą.

Aš linktelėjau, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.

– Pirmas klausimas. Ar jūs sutinkate su teiginiu, kad?..
“Ar aš sutinku su kad teiginiu”, - pašėlusiai sukosi galvoje klausimas.
– Palaukit, o koks tas teiginys? - supratau, kad klausimo taip ir neišgirdau.
– Atleiskite, – atsiprašė lizdas ir jame vėl kažkas pradėjo ūžti, traškėti, tada nutilo ir kelis kartus pyptelėjo.

Po minutėlės pirmasis balsas tarė:

– Labai atsiprašome. Mes negalime išversti pirmojo klausimo teiginio, nes jūsų kalboje nėra atitinkamų žodžių.
– Tai paklauskite kitais žodžiais, - nusivylęs sušukau aš.
– Reglamentas mums neleidžia laisvai interpretuoti klausimų kitais žodžiais. Jie yra užduodami vienodai visiems respondentams visose tiriamose planetose. Laikysime, kad šis klausimas yra jūsų atmestas.
– Bet aš jo neatmečiau, – gerokai pyktelėjęs sušukau aš.

Ir pamiršęs, kad stoviu ant pasvirusio stogo šlaito - paslydau. Dar bandžiau kažko įsikibti, bet buvo jau per vėlu. Pajutau, kad lekiu žemyn, o paskui mane lekia ir visa kolekcija gražiai išrikiuotų įrankių - plaktukas, dėžutė vinių, komplektas atsuktuvų ir kastuvas.
Pro akis pralėkė visas mano gyvenimas. Mačiau kaip guliu vidury kiemo. Aplink rauda visi susirinkę artimieji ir giminės. Uošvienė pritūpusi lėtai, eilės tvarka, traukia iš mano kūno po vieną atsuktuvą, atidžiai ir kruopščiai nosinaitę nuvalo ir dailiai deda į dėžutę. Dėdė Petras, gyvatė, nepaskolinęs nė cento, kai buvau pas jį šliaužte atšliaužęs, įsirėžęs lupa iki pat rankenos susmigusį kastuvą, atskyrusį mano galvą nuo kūno, o galva pašėlusiai urzgia dantimis įsikibusi į jo odinį, blizgančiomis sagtimis nusagstytą batą. O iš viršaus, iš juodų kaip smala debesų, lėtai, lėtai sukdamiesi lyg snaigės Kalėdų rytą, byra pilki pelenai.
Grožėdamasis prieš akis iškilusiu vaizdiniu net nepajutau kaip paskutinę akimirką pavyko užsikabinti už lietaus latako stogo pakraštyje. Taip supdamasis ir likau kabaroti.

***

Prabėgo kelios dienos. Viskas pradėjo rodytis kaip nevykęs sapnas. O gal tai ir buvo sapnas. Gal snustelėjau rudeninės saulės atokaitoje, na ir nusiridenau? Taigi, viskas būtų taip ir likę, jei ne… jei ne dar vienas reikšmingas įvykis.

Tą dieną turėjau daugybę visokių reikalų ir namo parsibeldžiau jau pavakary. Būtinai reikėjo parašyti dar vieną motyvacinį laišką rytdienos interviu, todėl užsidariau savo kabinete ir įnykau studijuoti kas per įmonė mane kviečia pasikalbėti. Tai buvo nedidelė, importu užsiimanti kompanija, kurios net pavadinimo nebuvau girdėjęs. Mintyse jau mačiau save ankstyvais rytais atsisveikinantį su namiškiais ir švilpaujantį einant į darbą. Tačiau ausis užkliudė sunkiai nusakomas, keistas garsas. Iš pradžių pamaniau, kad kompiuterio aušintuvas čia kaltas ar apskritai man tik taip rodosi. Po kiek laiko garsas, kiek panašus į mykimą, liovėsi. Tada vėl sustiprėjo ir aš galėjau prisiekti, kad girdžiu kelis padrikus žodžius. Atsistojęs pasivaikščiojau - garsas prislopo. “Vėl su galva negerai”, – pamaniau ir nusispjoviau, – “jau tuoj 9 valanda vakaro, o aš dar čia knisuosi”. Tad įsimečiau į rankinę ko ryt gali prireikti - kelis tuščius lapus, savo CV, motyvacinį laišką, išsiėmiau iš pieštukinės porą aštriai nudrožtų pieštukų ir nustėrau - pieštukinėje kažkas buvo! Tiksliau, išėmus pieštukus, mykimas pavirto aiškesniais žodžiais, bet jų vis tiek negalėjau suprasti iki galo aiškiai. Staigiai suėmęs visą pieštukinės turinį nutėškiau ant stalo ir įsižiūrėjau į pieštukinės dugną. Matėsi keli trintukai, sąvaržėlių gal dešimt, pora smeigtukų ir dar visokio užgyvento turto.

– Ačiū Dievui, pagaliau, – pasigirdo palengvėjimo kupinas balsas kažkur pieštukinės dugne.

Aš atšokau lyg įgeltas.
Pieštukinė buvo gana masyvi - iš bronzos išlieta arklio galva, padabinta krentančiais stilizuotais karčiais, apačioje su plačiu pagrindu, o viršuje perauganti į indą pieštukams. Tai buvo bendradarbių dovana.
Vis dėl to įsidrąsinau ir ją pakėlęs, visą turinį atsargiai iškračiau ant stalo. “Nieko neįprasto”, - pagalvojau. Ir tuomet išgirdau pažįstamą atsargų kostelėjimą.

– Čia vėl jūs iš tos tarpgalaktikos? – šūktelėjau aš.
– Mes jūsų negirdime, – vos išgirdau sklindantį balsą, – kalbėkite tiesiai į transponderį.
– Į ką? – mano akys lakstė, ieškodamos daikto, bent kiek primenančio transponderį.
– Kalbėkite į projekcijos siųstuvo transponderį, – pasitaisė balsas.

Ir tada aš supratau. Prikišęs lūpas prie atvirojo pieštukinės galo taip, kad jos kraštai net įsirėžė į skruostus, paklausiau:

– Ar taip gerai? – bet pats išgirdau tik savo balso gaudesį, todėl ją kiek atitraukiau ir pakartojau, – ar dabar gerai?

Sumojęs, kad pats užstoju sau garsą, prisikišau ją prie pat ausies.

– Puikiai. Ačiū jums labai. – Aiškiai ištarė balsas prie ausies ir po minutėlės tęsė, – mes turime labai ribotus energijos išteklius. Pats įsivaizduokite kiek reikia energijos, sukurti magnetinio lauko jonizuotai projekcijai, šešių gigaparsekų atstumu ir dar sukoncentruoti tai viename mažyčiame taškelyje. Tokiu nuotoliu neįmanoma nei tiksliai nusitaikyti, nei pakankamai gerai kontroliuoti.

Aš primečiau, kad tai iš tiesų nelengva.

– Norėjome padėkoti už dalyvavimą apklausoje, – toliau tęsė balsas, – liūdna, tačiau turime pripažinti, kad jūsų rezultatai prasti. Kaip žinia, pirmą klausimą atmetėte. Dėl šios priežasties negalėjome jums užduoti antrojo klausimo, o be antro - trečias klausimas nebetenka prasmės. Taigi, kadangi esate vienintelis respondentas Žemėje, su kuriuo mums pavyko užmegzti kontaktą ir esant tokiems hm… apgailėtiniems apklausos rezultatams, nuspręsta jūsų planetai įvykdyti išplementacija.
“Išplementacija…”, – pakartojau sau tyliai, lyg būčiau supratęs ką tai reiškia ir pasibaisėjęs nutrenkiau pieštukinę ant stalo. Šį garsiai dunkstelėjo, kelis kartus pasisuko ir nuvirto.

Įsivyravo tyla. Už lango jau buvo visiškai tamsu. Nedidelis mano darbo kabinetas skendėjo prietemoje tik virš stalo degė lemputė daiktams suteikdama pamėkliškai ištįsusius šešėlius. Nemeluosiu, mane buvo apėmusi baimė. Ir dėl savo šeimos, ir dėl visos žmonijos ateities. Bloga nuojauta tarsi kirvis kabėjo išretėjusiame ore. “Reikia kažką daryti”, – dingčiojo mintis.
Nusivalęs prakaituotus delnus, drebančiomis rankomis pakėliau prie lūpų pieštukinę.

– Ar dar esat? – paklausiau virpančiu balsu ir priglaudžiau ją prie ausies.
– O taip, – džiugiai ištarė balsas, – jau buvome tikri, kad dėl nestabilaus paralakso kampo įvyko desinchronizacija.
– Ar čia blogai? – atsargiai pasiteiravau aš, – ta išplementacija?
– Nepergyvenkite, – šūktelėjo balsas pieštukinėje, – jūsų planetoje prieš milijardą su trupučiu metų buvo įvykdyta įplementacija, na o dabar - atvirkštinis procesas. Nedidelėje Paukščių Tako galaktikoje planetų, kurioms bus tai atlikta, yra gerokai virš milijardo ir patikėkite, ten apklausų rezultatai ne abejotinai geresni nei jūsų.
– Bet jus negalite nuspręsti, – apimtas beviltiškos padėties jausmo rėkiau į transponderį aš, – klausykite, pas mus gi yra vertinamas mokslas, menas, muzika. Mes ir su klimato atšilimu kovojame, ir saugome nykstančias gyvūnų rūšis. Gal mes ne patys tobuliausi, bet neišvengiamai tokiais tapsime. Jūs pamatysite, jei duosite dar šansą, - rėkiau aš lyg pakvaišęs.

Ir staiga prie pravirų durų pamačiau visą savo šeimyną. Jų veidus buvo sukaustęs šokas.

Gydytojas pasikasė plikę ir sau po nosimi išskiemenavo “iš-ple-men-ta-ci-ja”. Tada pasilenkęs atidžiai užsirašė. Po to nusiėmė akinius ir įsispoksojo mažomis akytėmis.

– Tai taip išeina, – kiek padelsęs padarė išvadą jis, – kad čia yra įplementacijos išplementacija?
– Kažkas tokio, – įnirtingai palinksėjau aš.
– Niekada tokio neteko girdėt, – nusistebėjo jis ir pakėlęs telefono ragelį, kuris pūpsojo ant popieriais užversto stalo, paspaudinėjo kelis mygtukus.
– Bronelę, – kreipėsi jis į Bronelę kitam laido gale, – ruošk lovą, turim pacientą, – ir minutėlę padelsęs bei užmetęs į mane skersą žvilgsnį dar tarstelėjo, – ne, ne, nereikia. Atvejis nepiktybinis. Aeger benignus, kai saka che che. Pasakyk Aldutei, kad užeitų saldainių… Ne, ne dabar, ne dabar.

Dar kelis kartus nusikvatojęs, jis padėjo telefono ragelį į vietą.

– Čia apie mane? – negalėdamas patikėti paklausiau aš?
– Nieko baisaus, pagulėsit, atsigausit, o be to kur jūs rasit geresnę vietą pasislėpti nuo tos…eee… išpe... Kai saka, kiekvienas sveikuolis - tai prastai ištirtas ligonis, che che.

Ir tada aš pratrūkau. Pripuolęs aiškinau, kad visą tai tiesa. Kuo aš kaltas, kad tik su manimi vienu pavyko kontaktas. Kur buvo visi kiti, kai sprendžiasi tokie svarbūs klausimai. Kodėl tik aš vienas turiu prisiimti atsakomybę. Aš to nenoriu ir neprašiau, ir man to iš viso nereikia. Tada šokau link durų ir tarpdury atsitrenkiau į tris baltai apsirėdžiusius sanitarus. Vienas jų už nugaros slėpė labai didelį švirkštą. Pajutau, kaip vaizdas pradėjo lietis, o kūnas tapo lengvas it vatos gniutulas. Dar bandžiau sušukti:

– Ką jūs darote? Gi dar gavome paskutinį šansą, bus paskutinis, kontrolinis klausimas… – bet liežuvis susipynė ir viskas nuskendo tamsoje.


***


Pajutau, kad esu žąsis ir juodoje, beribėje vandenyno gelmėje plaukiu į pietus. Po vandeniu kvėpuoti labai lengva ir malonu. Aplink mane būriais ratus suka švytintis planktonas. Stiprių kojų spyriais iriuosi jau visą amžinybę. Kartais pro šalį prasineša koks jūrinis ešerys. Žinau, kad nesunkiai galiu jį pavyti, bet taip gera plaukti lėtai, neskubant. Kartais aplenkiu kokį žvirblį ar putpelę – šie beviltiškai kapstosi vietoje ar sukasi vilkeliu. Kartais matau ištisus miestus su apgriuvusiais bokštais, užgesusiomis reklamų vitrinomis ir žaliais dumbliais bei kriauklėmis apaugusiais parkų suoleliais. Jie šmėsteli lyg pažįstami vaiduokliai savo surūdijusiais automobilių kamščiais ir lėtai išnyksta tamsoje už nugaros. O planktonas pašėlusiu greičiu vis sukasi, sukasi ir vis ryškiau šviečia, kol akyse viskas tampa balta.


Supratau, kad jau kurį laiką guliu atsimerkęs. Baltos lubos, baltos sienos išmuštos minkšta medžiaga. Durys. Langų nėra. Pabandžiau krustelėti - nepavyko. Kilstelėjau galvą ir viskas vėl pradėjo suktis pašėlusia karusele. Užsimerkiau.

Nežinau kiek laiko taip gulėjau. Turbūt ilgai. Tik staiga šalia kažkas kostelėjo. Norėjau pašokti, atsisėsti, pajudinti rankas, kojas, bet taip ir likau gulėti - buvau pririštas prie gulto ir negalėjau nė krustelti. Apsidairęs supratau, kad transponderis yra visai šalia - sienoje, rozetėje. Žinojau, kad kalbėti reikia į kairę angą, o klausytis per dešinę. Bet per toli… Aš per toli… Jie neišgirs… Ir tuomet man tapo be galo ilgu ir gaila išplementuoto pasaulio, kuris buvo gal ne pats geriausias, ne pats idealiausias, bet tikrai toks, kokio reikia…
2023-01-03 11:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-31 13:02
Keliautojas
Istorija komiška. Tačiau įdomiai iškelia kelis klausimus. Pirmas klausimas Ar psichiatrai patys sveikos psichikos žmonės? ( Kiek pačiam teko susidurti su tais atstovais, kai kuriuos greičiau būtu galima priskirti prie ligoniu nei prie daktaru.) Antras klausimas, kokia iš tikrųjų yra realybė? Ar tikra realybė yra tik ta kokia mes norime matyti ir priimti, ar realybė gali būti ir kitokia, nepriklausoma nuo mūsų noru, troškimu ir įsivaizdavimu kokia ji yra? Pavyzdžiui: jeigu prieš pora šimtu metu pasakytum kad galima važiuoti keliais be arkliu, būtum palaikytas bepročiu. O šiomis dienomis tai kasdienybė. Tad klausimas: Kas yra realybė ir ką mes norime matyti ir priimti kaip realybe? Psichiatrus čia gerai išjuokė. Patys sako viena, o daro kita. Sako nepavojingas, bet atsiunčia net tris sanitarus ir dar su raminančiu švirkštu. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-22 15:07
Martinas
Galaxy, užmanymas buvo kuo labiau šaržuoti gydytojo personažą. Šiuolaikinio psichiatro šaržavimas, ko gero, ne mano jėgoms. Na, o laikmečių neatitikimas (nesutikčiau, kai tai tik tarpukaris, pilnai tiktų ir 30 metų atgal buvę gydytojai), mano galva tiko prie bendro stiliaus, pilno prieštaringų niuansų. Ačiū už įvertinimą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-17 14:19
Galaxy
Pramoginis kūrinys, vietomis keliantis šypsnį vietomis tiesą sakant kažkiek erzinantis, nes matyt esu nevisai gerbėja absurdo žanro :) kas kliuvo man- tai tarpukario tipo psichiatras ir jo vizito aprašymas moderniam pasaulyje, todėl įdomu ir noriu paklausti ar laikmečiai tyčia suplakti į vieną? kas patiko, šmaikštus lengvas pasakojimas, labiau nestringantis, žinant kad tai psichikos ligonio pasakojimas pirmu asmeniu, jo pasaulis, jo pasaulėžiūra, jo teisybė. Iš manęs gerai bet gal subjektyviai nepuikiai, sorry :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-14 14:40
lllllllll
Visai gerai susiskaitė. Gal tik daugoka įvardžių, o vietomis atrodo, jog bandoma įsprausti kuo daugiau info iškart ir į vieną sakinį. Bendroje sumoje parašyta pakankamai kokybiškai ir sklandžiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-09 22:57
Viesulinė
Patiko. Vaizdingai parašyta. Humoras pavykęs. Dėl žanro...tinka ir prie fantastikos, ir prie realaus gyvenimo. Papasakojus tokią istoriją, lenvai pateksi psichiatrų globon....Autoriui kūrybinės sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-05 18:06
Daydreaming
Patiko, kad skaitytojas gali pasirinkti savo versiją - arba herojus serga, arba iš tiesų jis yra ypatingas. Dėkui.
Yra šypsnio vertų vietų. Dar vienas pliusas.
Detalių vietomis gal ir per daug.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-03 22:32
karantinas
Pririštas, kaip Guliveris.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-03 13:09
Martinas
Ačiū, o už klaidas žinoma atsiprašau. Kad ir kaip stengiausi išgaudyti - nepavyko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-03 12:42
Nukainotas
Gan juokinga. Veikėjai tikroviški. Nors daug klaidelių, bet šiaip rašymo dovaną turite. Humoro stilius ir tas iš šono, atrodytų, absurdiškas veikėjo kalbėjimasis su daiktais kažką priminė. Jei prisiminsiu, parašysiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą