Bulviakasis ir Sartoji

Kol dar ne spalio pabaiga,
Kol bobų vasarėlė,
Sartoji slinks alsia vaga,
Bulviakasis suvėlęs.

Suarinėtas laukas kais,
Senelėm ir anūkais;
Sukris į molžemį juokai,
Suūks pakluonėj ūkas.

Nosytes dūmas pakutens,
Nuo glėbio bulvienojų;
Nebus lietingo gal rudens,
Nes gervės dar plasnoja.

Jos tarsi bulvės su sparnais,
Skliautu kažkur keliauja;
Paliks už rudenį mainais,
Speigų ledinę saują.

Suklupę tartum per mišias,
Paskubomis vis kapstos.
Dar bulvės krenta į kašes,
Voratinklius sudraskę.

Dar vienas maišas, dar keli,
Stebėtina tvermė ta,
Bet baigiasi vaga moli,
Visa iškasinėta.