O dangau...

nėra tokių akimirkų kurios užtruktų
ilgiau nei amžinybę
jos visos trapios ir nesikartoja
tik vakarai voratinkliu tylos
apraizgo jas
užlieja potvynis prisiminimų
atrodo buvo tik keli
susiliejimai žvilgsnių
tarp vasaros dienų naktų
o rudenys įsuko į absurdo ratą
tikėjimą netikrą likimu
nėra net priežasties
mylėti ar nekęsti
užmiršti ar kaskart kartot
kad viskas
ko nebuvo
buvo
tik mūsų pasaka
kurią seniai užsnigo
aguonų degantys žiedai