Vitrinos

Didelių vitrinų retėjimo laikais,
kada buvo nesunku pranašauti, kad
visi manekenai ištatuiruotais plaukais,
reklamuojantys vintažinę kosmonautiką,

kaip ir kitus nuopuolio atributus,
tik rodė sąstingį apšvietimų vilnos,
kai knygynai priminė sektantų butus,
nes lentynos buvo pilnos

per storų viršelių, tarp kurių puslapiai per ploni,
ir per daug iliustracijų (šios būtinai mistinės),
kai buvo stilinga rodyti, kad savimi pasidalini,
kad labiausiai tave jaudina benamystė, nes

pranašams būdinga neturėti namų,
kai beveik visi veidai buvo tokie vienodi, tarsi
norėtų priklausyti sąjungai neįsimenamų,
kokie keisti vardai.., sakė – kraterių Marse,                 

o kanjonų?, jų vardai jau buvo nuvalkioti, jau               
daugybė žodžių, tapusių terminais,
buvo praėję vardų etapą, atrodė, kad tuojau
brangiai kainuos žodis, nebuvęs vardu dar, mainais

už tokį buvo galima gauti kelionę dviem arba
vienam į kokias nors pietų salas už pusiaujo,
pamenu, pasiūliau žodį „Riba“,
gavau daug, taigi, dabar kažkur poilsiauju.

Visą dieną po skėčiu skaitau Kavafį, Elitį, Po.
Klausausi kaip fortepijonu skambina Badura-Skoda.
Stebiu akies krašteliu žmoną, pavargusią po
per ilgo plaukiojimo, aliejumi lepinančią odą.           

Taip toli visi tie stiliai su savo grimasom...                   
Ramybė. Kaip gerai, kai ją
turime, nes visų pirma esam
Akropolyje, karūnuojančiame Graikiją.