Pamažu, pamažu,
sniegu klotu taku,
atkeliauja žiemos
džiugios šventės.
Miestai puošia egles,
vitrinas ir gatves
milijonais lempučių
girliandų.
O ilgais vakarais,
kai sutemsta anksti,
seka pasakas
žilas senelis.
Jo trobelė maža,
bet jauki ir šilta,
pasipuošusi eglių
šakelėm.
Arbatėlė karšta,
kvepia uogų gaiva,
garas šildo
senelio barzdelę.
Ši idilė žavi,
užliūliavo nakty,
-Pamiegoki, mielasis
seneli.
Pasakėlė ilga,
ją paseks tyloje
mėnuo, naktį nušvitęs
už lango.
O šiaurinė žvaigždė
juo žavėsis – vajė!
Ir iš lėto šoks
dangišką tango.