Šiauliai. Rekyvos sodai.

Karalius turėjo dukrą. Ryte ji bėgdavo per karališką menę tiesiai į plačiai išskleistą karaliaus glėbį,

Vakare jį sėdėdavo karaliui ant kelių ir niekada nieko nebijojo.

Mergaitės plaukai buvo pilni stebuklingų obuolių ir karalius mėgo jai šukuoti plaukus ir klausytis kaip obuoliai krenta ir rieda per visą karališką menę. Mergaitė juokdavosi kada obuolių menėje pasidarydavo tiek daug, kad jie pradėdavo šokti.

Linksmai gyveno karalius ir jo dukra, bet vieną dieną, pro rakto skylutę į marmurinę karališką menę įšliaužė maža maža kirmėlė.

Ji rinko nuo stalo , prie kurio pusryčiavo karalius su dukra, trupinius ir čepsėdama kimšo, kramtė ir nepaprastai greitai augo.

Kada karalius šukavo mergaitei plaukus ir stebuklingi obuoliai krito ir sukosi šokyje…kirmelė ėmė ir atsikando arčiausiai atriedėjusį  obuolį.

Vos tik kirmelė atsikando ji akimirksniu pavirto drakonu.

Drakonas čepsėjo didele burna ir  žiūrėjo į visus skaidriomis akimis.  

Gyvūnas išsižiojo ir pagriebė šiurkščia letena mergaitę, bėgusią per marmurinę salė, į tėvo glėbį.

Karalius išsitraukė kardą ir puolė drakoną.

Drakonas prakalbo vokiečių dialektu:

“ Jeigu tu prisiartinsi nors per žingsnį  -  tu neteksi mergaitės amžinai. ”

Karalius nuleido žemyn aštrųjį kardą.
“ Tu turi pasirinkti: arba Mergaitė  gyva arba tu”

Neišlaikė tėvo mylinti širdis - jis pakėlė kardą ir drakonui nukirto ranką.

“ Bėk”. Sušuko žemaitiškai Karalius

Mergaitė pasileido bėgti per menę, o jai iš plaukų pasipylė stebuklingi obuoliukai.

Nematė mergaitė kaip žūtbūtinėje kovoje kovėsi drakonas ir Karalius ji girdėjo, kaip staugė drakonas ir kaip plieninis Karaliaus kardas drąskė drakono žvynus.

Mergaitė užaugo. Jos plaukuose vis dar spindėjo stebuklingi obuoliai.

Žiūrėdama kaip šoka menėje jos stebuklingi obuoliai ji visada prisimindavo savo tėvą.