Po lapkričio pabaigos

Saulėlydžio raudonio, ore sumišusio su                                                             
minus virš dešimt šalčiu, aliejus
leidžiasi ant lyg iš grafikos lakšto išimtos alėjos,
šaltis primena auskarus abiejų ausų,

alkis klausia – ar man duos
karšto sultinio ir kepsnį iš receptų LDK.
Restoranėlyje muzika dieviška Gleno Guldo dėka:
šešios prancūziškų siuitų sarabandos.

Laikrodyje tos pačios lapkričio pabaigos
vakaro su šiokiu tokiu nuovargiu šešios.
Prieš atnešant sultinį taurelė grey goose paguos
ir vakaras į tolyn maloniau nešis,

kadangi lankytojų tokiu metu vos
vienas kitas, bus leista mėgautis cigaru
ir vietoj karūnos – taurelė brendžio, grotuvas
atsisveikinimui – kokio nors klaviatūros guru

opusą – visi jie geri čia...
Ech, todėl įpilkite dar vieną. Taip, to paties.
Kaip vadinasi pjesė? Aha, Sudie, Beatriče...
O gaila. Bet visuomet lieka vilties.. ant peties

ranka. 
Todėl įpilkite dar vieną. Ko? Savo nuožiūra,
Nes prisiminimai, mane pasirenką
kaip tik dabar, yra absoliuti grožių era.