Tylos koveris

Tylėjau ne savo tylą. Bet tyla gavosi                                           
visai nebloga. Ne blogesnė už tylą įtampų.
Tylėjau tylą šešėlių tarp kaktusų spyglių, tarp lapų agavose,
tarp šešėlių, kur pats panašus į šešėlį tampu.

Tęsiau ją.
Pasimėgavau tylos šiaure. Pietumis po to jau,
trumpam turėjau ir tebejaučiu pusiaują,
sulėtintai be garso lyg pelkė putojau.

Leidausi į
ausų būgnelius pertempiantį gylį jos,
tiltą pradedant vienoje, o baigiant kitoje ausy,
kur plūduriuoja ramios juodųjų užutekių lelijos.

Tada tylėjau ją kaip nežinojimo stingulį,
kaip atsitraukimo, kaip sėlinimo tylą,
kurią pažįsta vynai statinėse, tie, kur ilgyn guli,
ir tie, nuo kurių laikas dyla,

tada išsiplėtusiomis akimis pasakiau, klausykitės
kaip spalvos brinksta, kaip atsijaunina oras,
kaip atsiranda bedugnė kaip sykis ties
vartais į ten – tai tylų choras,

o jau tada panorėjau tylą tylėti nuosavą,
tegul ir ne tokią gerąją,
tegul ne bedugnę, ne tuštumų bosą, o va
kažkokią triukšmui svetimą prarają.