Mane kopose sutiksi

Aš žavėjausi jos moteriškomis kojomis,
Kurios buvo aplipusios smėliu.
Smėlyje daug istorijų paslėpta.
Vieną jų ji rašė su pėdom ant smėlio.
Mane kopose sutiksi,
Pajusi jūros bangose.
Mane kopose sutiksi,
Išgirsi jūros ošime.
Mano kūnas pelkėj skęsta
Smilkstanti cigaretė nuo dainų užgęsta.
Butelio dugne – sielos praraja,
Tik tavo juokas užpildo tuštybę širdyje.
Grįžęs į miestą aš jaučiu gėdą,
Kasdien bandau išgyventi dieną. 
Bet tikroji bėda ta,
Kad tavęs nėra šalia.
Vaideniesi man troleibuso lange,
Tavo kvapą užuodžiu lietaus lašuose.
Nuvažiavęs prie jūros,
Tavo pėdų smėlyje ieškau.
Vėjyje pasakas mūsų girdžiu,
Bitės užrašė jas ant sakų.
Tų bičių medus
Kaip tavo lūpų skonis saldus.
Žinau, kad švyturys mėnuliui visą naktį švies,
Bet nežinau ar mane saulė ryte dar pakvies.
Kai karūna nukris nuo galvos,
Tik tada aš nueisiu miegot.
Nei mėnulio nei mano šešėlio niekas niekada nematys
Nors ir švies naktyje švyturys.
Jei norėsi mane sutikti,
Pėdų smėlyje neieškok.
Mane kopose sutiksi,
Debesų rašte arba ryto rasoje.
- O jeigu jūra užšals?
- Aš visada ten pat.
Mane kopose sutiksi,
Pajusi jūros bangose.
Mane kopose sutiksi,
Išgirsi jūros ošime.