Tuo metu gyvenau akligatvyje, buvau
daugiau nei niekuo pasibaigiančioje gatvėje
beveik viskuo patenkintas, akims dalykai skleidėsi wow,
triukšmeliai dūzgė pakenčiamai, atrodė, kad... tave jie
bando lyg kokį paauglį prisijaukinti, retsykiais
pulsas būdavo lyg būgnų studija,
gyvenimas ramino – greitės, bet nesikeis,
galimybių klysti buvo apstu, deja.
Bet pakeliui į paskui buvo knygų, instrumentų,
drobių, molio, molbertų, taip pat ir vynų,
kuriems negrėsė, kad labiau pasentų,
kol savo akligatvyje gyvenu,
buvo nesibaigiantys pokalbių šokiai su tais,
kuriems ir tylų pasivaikščiojimai tiko,
istorijos, būdavo, grindis padengdavo skutais,
kartais burtams išmest neatsirasdavo skatiko,
nepritekliai pramaišiui su pertekliais, dėkui die,
neįtakojo to, kas vyks, o
tvarkaraščiai juokino, įstatymo raidė
buvo kaligrafiška, atmosfera Twin Peaks‘o,
vieną dieną po aklaviete atsivėrė smegduobė,
o už jos vaizdas į slėnį su ežeru, o už jų jau toli –
horizontas su Metas Kitur prasme, tuo be
abejo viskam susiliejant į naują jaudulį,
ir tada aš, ertmių tapytojas,
pasakiau sau: na ką gi, erdvės mano mielos,
ateinu. Dar paklausiau savęs – ar iš anksto tampi tu į jas
panašus? Taip, nors mano padangė dar nepamėlus.
Ar iš anksto tampi panašus į
matantį staiga atsivėrusius tolį, aukštį ir plotį?
Nesvarbu, kad tikriausiai žūsi.
O gal pasiseks pavėluoti.