Veidas

Bruožai vietoje.
Ramu lūpoms, nosiai, kaktai, skruostų
įduboms, vyzdžių plotis nusistovėtų, jei
šviesa ore kastųsi, o ne orą skrostų

kol šis minkštas, bet apie viską iš eilės:
lūpoms šyptelėt labiau prievolė, valia
pralošia, ne visuomet šypsena išsilies,
kartais vien stings, voila,

na o nosis pasirūpina ilgiu ir tiesumu,
monumentali visad, niekad išdavikiška,
nuojauta, suma aromatų sumų,
blogą kvapą vyk iš ką

bepasiūlytų ateitis dvelksmu ankstyvuoju,
ak tos ateitys iš
visokiausių nuopuolių, pavojų,
silpnybių, kantrybė plyš,

iširs, pasiskleis ir vėjyje mirguliuos
įvairiaspalviai skuteliai
tarsi garsai melodijos negilios,
raukšles išskaptuoja staliai –

išgyvenimų meistrai ir pameistriai
rūpesčių, taigi, turime kaktą,
kuriai
tam, kad išsilygintų, pakaktų 

atjungti nuostabą – nusileistų antakiai,
vyzdžiai grįžtų atgal pločiu,
ir kakta tiktų gabent taikiai
minčiai į miestelį karingų minčių. Liečiu

viena iš jų skruostu skruostą.
Toks Labas, lengvas, nieko jame – tik         
truputis šilumos gal net netikros, tą
šilumą pasilaikyk, neišmėtyk,

pravers, kai šaltis dirbtinis panašiai,
lūpose žodžiams intonacijom pasisiūlys,
lūpos palies taurę šampano šiai
progai pakeltą, šalčiui ims trūkinėti siūlės,

ir veidas prie savęs priprast neprieštaraus,
bus pasiruošęs pozuot keletui portretų
atmintyse, negailės žvilgsnio švaraus,
neras priežasčių kad gailėt turėtų.