Susiženijus pirštais

Kalbėk! Taip pasiilgau tavo žodžių...
Kalbėk – melodija girdžiu...
Per rudenio rasotą pievą ėjom –
Nuplaukę visos reikšmės už ribų...

Šalimais tu – dangaus palaima...
Alsavimas ir kūno šiluma –
Nakties muša žvaigždes po kojom plovė
Ir bandėm neužmint jų – ne...

Ir mūsų svajos – mes toli taip ėjom;
Pavirto pieva ežeru plačiu,
Lyg valtį bangos mus sūpavo... –
Kalbėki! Tavuosius lyg širdim girdžiu... –
- - -

Žara dangaus skliautus nudažė;
Lyg paukščiai sukom į namus –
Saulė širdyj viltim alsavo,
Kad mes išsaugosim
                                    žodžius... jausmus.