Užvertus galvą kopose

Plunksniniai debesys kažkokie susivėlę. Vos
įžiūrimos drožlės jų laisvų garbanų.
Lyg viduramžių burinio flagmano vėliavos.
Vėją garbinu.

Jaučiu jį blakstienose krypčių išsižadėjusį.                           
Atversta knyga – pirmyn atgal puslapiai,
ką tik vaizduote žaidei juose,
nustot pūst liepei,

sakei – metas dvelkti, alsuoti. Sklisti.                                     
Kaip laivynui laivais ties
ryto šviesotamsa įlankoj – akis fatalistė
horizontui įsakė skleistis.

Ir štai debesys jau kamuoliniai. Jie                       
gerokai žemiau. Bet aukščiau juostos.
Viskas padoru žvilgsnių aukštyn patalynėje.
Užsimerkus tas viskas kitaip klostos.