???... Kelionėje nuo Viešpaties link... (13)

Kuomet nei šapo – čia
ir nieko, kas aplink arčiau,
kai net dangus
viršum galvos užgesęs,
nebodamas senatvės. 
poeziją pakalbint sumaniau.

Sveika, mieloji,
gera patikėt, kuomet atrodo,
jog visą laiką esanti čia pat,
užantyje, sutilpus prie širdies.
Kur buvusi ar – ne,
man šito klaust tavęs nereikia –
atsiremiu lazda
nelyg plunksnakočiu į rašalinę,
o ten it mielos šypsenos
sutinka angelai.

Ir regisi, kad vėl ir vėl iš naujo
pirmą kartą pamanau,
jog šitokios daugybės jų
nesu netgi bažnyčiose nematęs,
Sustoja žingsniai, netauška lazda,
pasaulis gniūžtasi lig supratimo
kuomet ir vyturys jį pakelia giesme,
kuomet pražydusi gėlė
sūpuoja jį savo žiedu,
kuomet ir aš, aptikęs tuščią rašalinę,
girdžiu pasaulį savyje
įteisintą kaip karalystę,
sumurintą, subūdavotą
rašalu iš jos.   
Ir tyčia ar ne tyčia pamanau:
– Karaliau, kas ir kur esi?