Reortažas

Sode buriavo povai. Lyg laivai.
Gyvatvorėje glamonėjos tujos.
Dangus žiūrėjo kaip išsiblaivai,
padangė liko debesiu apdujus.

Narai sapnavo įdubas gilumose.
Kalnų viršūnes – alpinistai.                 
Padangė užsisakė dar. Kad būt tamsia.
Ir nusigėrė. O jau reiškinys tai.

Kaimynė pjovė žolę. Vyras jos
vis tiek atrodė nelaimingas,
Kalė, užstrigo vardas, inkštė, tuoj rujos,
ausinių zonoj tyvuliavo svingas,

o prasilenkiant su dama jos kvepalai
blokavo mintį ir atstatė
vaizdų transliaciją gerokai per vėlai,
kažko ta nuotaika keista, tie

padangėj triukai su žvaigždėm tokie
neįprasti, tos žvaigždės krinta
lyg įtampa grafito šerdy pieštuke,
pabaigusiame popieriuje sprintą,

o plunksnoj neauksinėj rašalas pigus,
o telefono kameroj vaizdai intymūs,
pagauti kampą.., kai akis įgus,
idėja persens ir nukarš vos gimus,

į tai padangė nesureaguos,
mėgėjų teleskopai eis ilsėtis,
kad jėgos grįžtų nuostabai regos,
jei kartais pasirodytų koks nors marsietis.