Dagmar. Eilėraščio Plentas tęsinys

(…) dar kažko paprašius pagyvenusios pardavėjos, ji sako: „Eik į aną parduotuvę, jie turės. Ten tokia Dagmar dirba, ji lyg ir vokietė, kalba panašiu akcentu ir labai graži, pakalbink ją. Nueik. Gal tavo gyvenimas pasikeis“
Įstrigo tas pasakymas visam gyvenimui, o pas Dagmar nenuėjau. Matyt nenorėjau, kad mano gyvenimas keistųsi.

Dagmar tą dieną savęs klausė –
kodėl taip keistai, chm, ar keistai?, jaučiu nugarą drėgstant
ir juosmenį degant, ir marškinėliai ankšti, ir norisi lūpas pasidažyti,
viešpatie, akys kaip blizga, gurkštelsiu Sauvignon Blank.., ne, visgi darbas,
tad vandens ir truputėlį, skiltelę citrinos, patikrinsiu kasą, kad tik
nepamiršti paskambint į banką, kas man čia darosi, nieko sūraus,
o troškina, Greisės vaikinas įstatė Greisei ragus, aš ją įspėjau,
o ji netikėjo, ryt ir poryt Oregone lietus, teks žiūrėti dėžutėn,
aha, bus Riplio žaidimai, ta scena, kai jis padeda groti jai
ta inkrustuota klavišų dėže priėjęs iš už nugaros, o,
kaip norėčiau mokėti pagroti, kad šitaip prieitų,

kas ten anoj degalinėj prieš teatrą sustojo ir kuro nesipila?,
ką jie ten plepa ir gatvėn vis rodo, jie aiškia juokauja,

vaikinas prie meno, ak, tie kanadiečiai, šiauriečiai, begėdžiai,
jeigu ateitų, ką nors apatinėj lentynoj tvarkyčiau
ir atsitūpus jo klausčiau ar reikia padėti, žiūrėčiau ar mato
iškirptėj dugną ar vengia žiūrėti, bet žiūri ir žiūri
žinodamas kad aš žinau kad jis žiūri ir vis tiek atsitūpus
delsiu pasakyti tuojau, bet kanadietis lėtai sau kulniuoja
lyg nieko jam nereikėtų, tokie  neskubėtojai
niekad negrįžta, Greisei sakiau, bet ji netikėjo, o
šitas galėtų ir grįžti. Pasikalbėtume mudu.
Kažin, ar patiktų jam akcentas mano.