Ramu

///
Ąžuolo lapas tirpsta ant šlapios, slidžios plytelės.
Mirksta naujas, juodas batas, dangaus paveikslo žydrame fone.
Bala.
Ruduo.
Širdies gėla seniai jau pamiršta.
Išmedituota, išdainuota, išverkta. 
Ir kaip tas naujas batas - aš nauja.
Mylėta Saulės, Vėjo pamesta.
Gyva.
Ir seną rudenį naujaisiais lapais aš užmirsiu,
Tik ne ąžuolo, ne klevo, ne berželio.
Baltais ir spindinčiais, švariais.
Popieriniais.
Baltais, baltais.
Nuguls lengvai ten raidės nuostabiausios.
Nauji paveikslai bei veidai, mistiškos vietovės.
Kiekviena širdis nusipelnė juk gerovės.
Gera.
Gera, kai spindi lenktyniaujantys lange lašai, kai saulę pro purų debesies židinį danguje laimingomis akimis sustabdai.
Sustok.
///