Noriu kad tekstas turėtų skambesį.
Juk prasmė jį turi visuomet, o skambesys prasmę nebūtinai.
Kartais jautiesi kaip septyni kamertonai ir viskam esi
atviras, net ir tam, kam atsivert neketinai.
Taigi poezija yra kalbos menas, o meno kalba
taip dažnai tik tylos rašmenys,
kuriuos aklieji skaito ir pasauliai, tarp eilučių telpą,
lėtėja, stingstu ir aš, mainys
rūbai spalvas, medžiai lapus, odą gyvatės,
to savo klausyklose šviesų kompozitoriai lauks,
iš gelmių savo kelionę kiekviena spalva tęs
į viršūnę garso nerealaus,
noriu labai, kad skambesys tavo odą turėtų
ir mano pirštams ją deklamuotų,
ir prisipildytų laiko taurė tuo,
ir paliktų laiką jo motto.