D 6

Sala į Aplink Nieko nukritus, ratilai
tebeišsilaksto lyg vandens tabūnai,
tokie įkritimo nedideli ritualai, ir tūnai
susigūžęs, žvilgsniai ant debesų raiti, lai

prajoja išdžiūvusia vaga dangaus į
išsidriekusius už spalvų slėnius,
kuriuos juosia kalnai didingiausi,
ten tiltus jie turi kasdienius

ir tunelius kasmetinius,
po to metas užmerkti akis, kad susipintų
blakstienos ir mėtinius matymų saldainius
ragauti iš nesuskaičiuojamų spintų,

o šalia, kur krėslai lyg rūbai lėtiems judesiams
dar būtų šilti, patogūs – kartas nuo karto prisėsti
ir skaityti knygas, kol girtumas apsems,
tebeskaičiuojant žvilgsnius, kurie eis jau pėsti.