Mes paliekame įbrėžimus vienas kito paviršiuje, arba Laukite tęsinio

Kornelijai

Tu buvai princesė
na ta mergina
iš Dormeo reklamos
po devyniais čiužiniais jaučianti žirnį
todėl nuolat kamuojama nemigos

aš buvau varlius
kurio dar nieks nebučiavo
po devyniais užraktais laikiau savo prakeiksmą
ir kiauras dienas miegojau

bijojau tik gandų
ir gandrų
ir visur jų platinamų kūdikių

sakiau sau –
pavirtęs į princą
principų
neatsižadėsiu

nenorėsiu
jokių sosto įpėdinių

nenoriu nieko kas pėdintų mano pėdom

iš šunkelių
į vieškelius

iš vieškelių
į viešbučius

iš viešbučių
į viešnamius

ne sykį esu
paneigęs ir Herakleitą

į tą patį mėšlą du kartus neįbrisi

ant tos pačios minos du kartus
neužminsi

patikėkit manim –
shit happens everyday!

o su minomis irgi
viena koja – ten
kita – čia

ne ta koja išlipęs iš lovos
tapsi likimo luošiu
ramentais turėsi ramstyt savo
šlubą sveikatą.

Gyvenime viską dariau puse kojos

bandydamas išlaikyti pusiausvyrą
kai viena koja – grabe
kita – garbe
ir šlovės spinduliais
numazgota

o dar sakė
nei savam krašte
nei savam karste
pranašu nebūsi

viską darau tik tam
kad paneigčiau
ir perspjaučiau Patarlių knygą

apmokėčiau tuščių kalbų
išklotines

Juk tai tu buvai princesė
toji mergina iš Dormeo reklamos
kuria po septyniais čiužiniais erzino žirnis

aš – vaikėzas
kuris klūpodavo ant žirnių
kampe
taip dažnai
kol galiausiai jų net nepajusdavau

kreida brėžiamame
meilės trikampyje
buvau tik bukasis kampas

kampas kurio
nepagaudavai

mano žodžiai
tau – žirniai į sieną

tavo ašaros –
ne mano pupos

visus perlus jau seniai
išbarstėme kiaulėms

tu prašei manęs „Giesmių giesmės“
aš temokėjau „Dainų dainelę“

kartu traukdavom tik vieną sutartinę

sutartinę
akimirkos kainą

akimirkos abelį

kabelį

kuriuo nuolat teka nesustabdomas
ir neužtvenkiamas srautas 

tu ta princesė iš Dormeo reklamos
vis įsiterpianti į mano
trumpametražį ilgo gyvenimo filmą

kamputyje N-18
pakeitė ženklas S

po to cenzoriai nusprendė
kad visa tai –
tik naivi ir vaikiška pasaka

kad esu tinkamas vaidinti
tik animaciniuose filmukuose
esu sukurtas pagal Disnėjaus paveikslą

nežinau ar mes egzistuojame ir tada
kai mūsų nerodo ekranai

ar mes egzistuojame kai niekas nežiūri

grožis yra žiūrinčiojo akyse
net jeigu jis aklas

bet mes dar sugrįšim po ilgos
reklaminės
pauzės

TV  programoje dar rodys
ir rodys
trumpametražį
ilgo gyvenimo kartojimą:

vėl iš naujo kartosime
viską kas buvo nutikę
vėl ir vėl patirsime
ką jau esam patyrę

su tomis pačiomis klaidomis
tais pačiais kvailais pasirinkimais
su tais pačiais jau sakytais
identiškais dialogais
tokiomis pačiomis
nesprogusiomis veido
minomis

25-as kadras
su princese
žirniu ir dormeo 

pabaigoje visada bus tas pats
disnėjiškas banalus
hepiendas –

jie ilgai ir laimingai...
jie mirė
ilgai ir laimingai

jokio rojaus nėra
ir kantriesiems dangaus nėra
tik kaulų baltumo
užrašas:

LAUKITE TĘSINIO