Rinkau aš širdžiai uogas - kriaukle pavirtau

Sielą mano sudrebink...

... Rinkau suskilusią kriauklelę, dužusią krante,
Rinkau ilgai, tačiau Tavęs ten neradau.
Tik nuskilęs kraštas -
Man delnus perrėžęs suspaudus ją tvirtai,
Kaip Tavo vardas širdį draskęs ilgą laiką, kol Tavo kūno nepamiršo nei mani sapnai.

Jau kojos šąla...
O buvo laikas kai šildei jas savais delnais,
Šaltasis mano,
Sudužusia, keista, be spindinčių kristalų banga -  per šitiek metų pavirtai!

Prisiekinėja jūros meilės bangos kad grįš ir vėl,
Kai dūžta garsiai! O tada tyla...
Tegul manam krante šilumos netrūksta,
Tik to galiu aš melsti Poseidono jūrų dievo -
Kol be Tavęs kriauklė grimzta pačiame dugne...
Jei aš paskęsiu  be Tavęs - užteks gyvenimo tik vieno...

... Tuo tarpu -  Tu toliau ramiai - sudrebink mano sielą.