O ponas vynas buvo kažkodėl tingus. Jei
nepasakyt – vos gyvas. Vos
alsavo dvylika jo aromatų. Ir kaip gūsiai
plasnojo į kitur. Dulksvuos
atstumuose, kitaip vadinamuose toliais.
Ar paprasčiau pasakant – į tenai.
Ir tuo pačiu jis pavertė keistuoliais
už stalo likusius. Ir prašančius primygtinai
neatsitraukti. Neskubėti. Neieškoti
net ir pačios mažiausios priežasties
taurių nekelti. Tai iš ko tie
prisiminimai išgyvens? O priešas, ties
durim sustojęs, nedvejos? Iš kur žinos,
kad už šių durų tūno tikras priešas?
Ir ponas vynas laukė paišinos
nakties, dažniau pulsavo riešas,
apsunko žvilgsnis, praretėjo mintys,
ir pasismulkino niekai. Lekią
pro šalį, linkę dar dalintis.
Ir išsiskaidyti laike.
Na o po to tas ponas jau be
jokių paaiškinimų atsistojo. Tuoj išeis.
Kažkam tyloj išsprūdo – siaube!,
žiūrėkite, mes tapome plyšiais.