Nulis

Sėdžiu lovoje ir žiūriu pro nevalytus langus į apsiniaukusį dangų. Galvoju. Pusantrų metų. Tiek truko mūsų draugystė. Mūsų santykiai. Mėnesis. Žudantis rugsėjo mėnesis. Tiek laiko aš esu vienas. Net ne vienas, o nulis.
Išėjo tik ji viena, bet atrodo, kad dingo visi aplinkui. Dingo visi ir aš pats. Manęs liko tik kontūrai. Tuštuma. Tuštuma, kurią šiuo metu užpildyčiau bet kuo. Bet nieko nėra. Tuštumą bandau užpildyti šilta arbata. Be arbatos daugiau nieko ir neturiu. Man labai šalta.
Galvoju, kad gyvenime susimoviau. Susimoviau visur, kur tik galėjau. Aš nebenoriu būti su savimi. Aš nebenoriu būti aš. Galbūt tiesiog laukti sekančio gyvenimo? Kartais norisi jį užbaigti. Bet įtikinėju save nepadaryti bent jau šios nuodėmės. Dievo sprendimais dažnai abejoju, bet bandau kažkuo tikėti, nors neviltis varo mane iš proto.
Bandau save guosti, kad dar ne viskas, dar gali pasisekti. Visada tikėjau, kad kiekviena klaida turėjo būti padaryta, kad ateityje pasisektų. Suprantu, kad dar gali pasisekti. Bet gali ir nepasisekti. Ir aš bijau. Kol buvome kartu apie tai negalvojau. Apie tai negalvojau, nes galvojau apie ją. Ir man to užteko. Galvojau, kad man pasisekė. Ji buvo visame manyje. Ji buvo visas aš.
Anksčiau mėgau tylą. Tikriausiai man patiko klausytis savo minčių. Svajoti. Dabar aš bijau savo minčių. Aš tikrai labai jų bijau. Kasdien aš susigūžęs ir išsigandęs. Bijau savo žingsnių ir pačio savęs. Pasimiršti man padeda muzika. Muzika ramina ir pritildo mintis. Deja, ne visada. Bijau, kad sekanti daina manęs nepribaigtų. Kokia skausminga tyla. Tyla tarp dainų. Tyla tarp žingsnių.
Visos mano miesto gatvės, parkai, kavinės, muziejai, namų sienos, net lova mane baugina. Mano hobiai ir mėgstamiausios vietos, net ir nemėgstamos vietos. Net mano darbovietė. Skaudu visur. Aš labai atsargiai vaikštau ir važinėju. Mes visur čia buvome kartu. Dėl to dabar labai sunku pasislėpti. Nuo jos. Nuo savęs. Ji visame manyje ir visur aplinkui. Kiekviename kampelyje gyvena prisiminimai. Visur likę mūsų gilios provėžos. Mano miestas man tapo nepakeliama našta. Kaip jį išvalyti. Kaip pastatyti jį iš naujo? Kaip nuo jo apsiginti?
Prieš pusantrų metų buvau kietaširdis. Galvojau, kad niekada neįsimylėsiu. Galvojau, kad niekada nemylėsiu. Mūsų pažintis su Ugne buvo keista. Susipažinome triukšmingame bare, kurio visada nemėgau. Jame Ugnė šventė draugės gimtadienį. Aš į tą klubą atėjau, kai mano draugai buvo per daug išgėrę, kad galėčiau juos pakęsti. Tada jas ir pastebėjau. Dvi merginos, kurios, kaip ir aš, netikome toje aplinkoje. Mes labai lengvai susipažinome ir nusprendėme eiti kitur.
Gėrėme ir šokome iki pat ryto. Išėjome, kai šokių aikštelė jau buvo tuščia. Visą naktį Ugnė man leido ją liesti, bučiuoti ir glamonėti tiek, kiek tą buvo galima daryti viešumoje. Kai jau rūkėme po paskutinę cigaretę, pasiūliau jai dar kada susitikti. Ji atsakė, kad turi draugą ir po pusmečio išteka.
Tikriausiai reikėjo pasinaudoti proga ir gyventi toliau. Bet aš negalėjau, ji turėjo kažką, ko neturi kitos. Mes atsisveikinome. Maniau, kad mūsų istorija ten ir pasibaigė. Tai buvo tik pradžia. Mes buvome apsikeitę savo socialinių tinklų anketomis. Nedrįsau jai rašyti, nes nenorėjau kištis į jos gyvenimą. Užteko vieno patiktuko po mano nuotrauka, kad nesusilaikyčiau jai neparašęs. Nuo tada mes susirašydavome vis dažniau ir dažniau.
Buvo jos mergvakaris, kai naktį gavau jos pasiūlymą susitikti. „Nieko sau“, - pamaniau. Greičiausiai būtume susitikę, bet tą savaitgalį buvau išvykęs. Mes susitikome kitą kartą. Pamenu, kad buvo nejauku ir nedrąsu. Susitikimas buvo trumpas ir keistas. Atsisveikinę mes susirašinėjome toliau.
Dažniausiai laisvalaikį leisdavau su draugais. Beveik kiekvieną dieną susitikdavome su geriausiu draugu. Savaitgaliais gerdavome. Buvo 2020m. paskutinis lapkričio savaitgalis, kurį susipažinau su Egle. Buvau toks girtas, kad nesuprantu, kaip ji sutiko su manimi permiegoti. Tą naktį nieko nesigavo. 
Mes pradėjome susitikinėti. Pradėjome draugauti. Gruodžio mėnesį merginas susirado ir mano draugai. Tą patį gruodžio mėnesį aš išsiskyriau su Egle. Buvo keista. Jaučiausi labai vienišas. Merginos nebuvo. Draugai laiką leisdavo su savo antrom pusėm, tad susitikdavom retai.
Tuštumą kompensavo susirašinėjimas su Ugne. Susitikome dar kartą. Tą kartą abu jautėmės drąsiau, bet nieko neįvyko. Susirašinėjimas tęsėsi. Vasarį mes su draugu gėrėme pas jį namuose ir mums pritrūko moteriškos kompanijos. Ugnė tą vakarą šventė dviese su drauge. Jos sutiko prisijungti prie mūsų. Visi buvome atsipalaidavę. Gėrėme ir šokome. Mes bučiavomės. Prisigėriau tiek, kad Ugnė padėjo man atsigulti į lovą. Buvau per girtas, kad pasimylėtume. Ji pasakojo, kad apsivėmiau lovoje ir ji išvažiavo.
Kitą savaitę labai geidžiau su ja susitikti. Susitarėme susitikti prie jos darbo parūkymui. Tą dieną pirmą kartą pabučiavau ją blaivas. Nuo tada susitikdavome kiekvieną dieną. Pradėjome reguliariai mylėtis, vaikštinėti, leisti laiką kartu. Elgėmės kaip įsimylėjėlių pora. Jos grožis buvo išskirtinis. Ne toks kaip visų kitų. Bet tikriausiai ne jis mane sužavėjo. Gal juokas? Gal paslaptingumas? Ji daug kalbėdavo. Man užtekdavo klausyti. Bet jaučiausi taip lyg tylėdamas aš pasakydavau daugiau, negu ji kalbėdama.
Vieną vakarą ji pasakė man, kad nusprendė skirtis su vyru. Aš išsigandau, bet nieko jai nesakiau. Supratau, kad įklimpau. Man tiesiog buvo gera leisti laiką su ja, o kas bus dabar? Ji nori būti kartu. Bet juk aš niekada negalėsiu ja pasitikėti. Kuomet atėjo tas vakaras, kada mes įsikalbėjome apie mus, pasakiau, kad noriu būti jos vaikinas. Pasakiau, nes norėjau leisti laiką su ja. Santykių pradžia man buvo kaip sutarties pratęsimas su pasikeitusiom sąlygom.
Netyčia prisiminiau pirmąjį gyvenime savo bučinį su liežuviu. Tai buvo vienas pirmųjų mano gėrimų. Vidurinės mokyklos laikai. Šventėme klasioko gimtadienį. Visi vaidino suaugusius: gėrė, rūkė, bučiavosi. Jaučiausi kažkoks kitoks. Nepritapėlis. Tiesą sakant, dažnai taip jaučiuosi. Toks jausmas, kad esu pilnai neišsivystęs. Visada mėginau būti kietas. Gyvenau ne sau, o tam, kad kažkam kažką įrodyčiau. Galbūt kitaip ir negalėjo būti, nes rajone minkštus mušdavo. O aš nenorėjau būti mušamas. Pasirinkau priešingą pusę.
Vakarėlyje stengiausi neatsilikti, norėjau būti kietas kaip visi. Aš gėriau ir rūkiau. Prisigėręs įsidrąsinau ir paklausiau klasiokės, ar ji nori pasilaižyti. Aš nežinojau kaip tai vyksta. Dabar galvoju, kad tada turėjo būti labai gėda ir to paklausti ir išgirsti neigiamą atsakymą. Bet aš gėriau toliau. Ji nuėjo atsigulti. Aš pasekiau iš paskos, atsiguliau šalia ir įsisiurbiau į jos lūpas. Ji nesipriešino. Nemokėjau bučiuotis ir buvo labai keista. Sunkiai sekėsi vienu metu bučiuotis ir kvėpuoti. Nusprendžiau, kad man gana ir grįžau pas kitus. Gėriau ir rūkiau toliau. Jaučiausi toks pats kietas kaip visi. Netyčia pamačiau kaip kažkoks vaikinas iš vakarėlio nusivedė mano klasiokę į lauką. Visą likusį vakarą jie kažką aiškinosi. Supratau, kad jie buvo pora. Mano pirmasis prancūziškas bučinys nebuvo su pirmąja meile. Jis buvo su girta mergina, kuri tuo metu buvo santykiuose.
Pradėjome gyventi kartu su Ugne. Aš norėjau ramių santykių ir ramaus gyvenimo. Su Ugne taip ir jaučiausi. Aš norėjau visą laiką būti kartu su ja. Kiekvieną akimirką. Kiekvieną akimirką man buvo jos negana. Su laiku keitėsi mano požiūris į mus. Nusprendžiau, kad esu geresnis už jos buvusį vyrą ir ji su manimi bus laiminga. Pradžioje taip ir buvo. Vėliau jai vis dažniau reikėdavo pasikalbėti. Temos buvo tos pačios. Kaskart, kai atrodydavo, kad jau išsiaiškinome, ji sakydavo, kad mes nesikalbame. Pradėjau jausti grėsmę ir santykių trapumą. Bet kartais ji būdavo labai meili ir švelni. Tai mane džiugino. Man buvo gera ja rūpintis. Galvodavau, kad likusį gyvenimą nugyvensime kartu. Tada vėl ateidavo metas pasikalbėti. Tos pačios temos. Aš lindau į apsauginį kiautą. Užsidariau savyje. Bijojau su ja kalbėtis. Jaučiau, kad mes tik tempiame laiką. Taip pat kaip aš norėjau patempti laiką pasiūlydamas jai santykius ir norėdamas dar ja pasidžiaugti, bet rimtai į tai nežiūrėdamas. Ir tada ir dabar buvo tik laiko klausimas.
Vieną dieną pasakiau, kad viskas baigta. Mano smegenys suprato, kad nieko nebus. Aš nesugebėsiu padaryti jos laimingos. Mes išsiskyrėme. Vos tik išsiskyręs pajutau, kad mano širdis nebebuvo tokia kieta kaip galvojau. Supratau, kad myliu ją labiau negu galvojau. Negalėjau gyventi be jos. Pats pykau ant savęs, kad buvau sulindęs į kiautą. Norėjau vėl ja džiaugtis, nebijoti jos. Įtikinau Ugnę pabandyti dar kartą.
Atsivėriau naujai pradžiai ir elgiausi taip, lyg jokių pykčių, nuoskaudų nebūtų buvę. Džiaugiausi ir mėgavausi ja. Žiūrėjau į ją ir mačiau, kad visgi niekas nepasikeitė. Matyt, pasikeisti ir negalėjo. Ji negalėjo būti laiminga kartu su manimi. Jaučiau, kad tai labai trapu. Taip ir buvo. Po savaitės išsiskyrėme vėl. Galutinai.
Širdis ir smegenys susirgo. Manyje apsigyveno kančia. Bandžiau viską suprasti. Nuo pat pradžių žinojau, kad šių santykių nevertėjo pradėti. Bet aš buvau apkerėtas. Aš buvau silpnas. Dabar aš dar silpnesnis. Anksčiau bijojau žmonių, nepasitikėjau jais. Saugiai jaučiausi tik tarp geriausių draugų.
Pradėjau abejoti moterimis. Nejaugi jos visos tokios? Kaip galima rodyti meilę, jei iš tikrųjų nemyli? Ar myli? Aš kaltinu save. Kaltinu ir ją. Kaltinu ir rudenį, kad dar labiau skauda. Bet kaltas ne ruduo. Man įdomu, kaip ji dabar jaučiasi. Norėčiau jai pasiguosti. Aš nebemoku būti vienas. Nežinau kaip žiūrėti filmą, skaityti knygą ar piešti. Aš nebemoku būti be jos. Man sunku eiti, kvėpuoti, galvoti, o valgyti iš vis negaliu. Spagečiai, mano mėgstamiausias patiekalas. Net ir jie man primena ją. Aš nieko nebenoriu. Noriu nebent miegoti. Nes miegoti gera. Bet užmigti sunku. Pabusti irgi.
Širdgėla primena nesibaigiančias pagirias. Pagirios labai sunkios, ypač, kai esi vienas. Purto visą kūną. Galva sukasi, skauda širdį, sunku kvėpuoti, maistas vimdo, o moralkės žudo. Kai būna pagirios nuo alkoholio, aš žinau, kad kitą dieną bus geriau. Man tereikia išgyventi šiandien. Rugsėjo mėnesį aš išgyvenau sunkiai. Atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Kasdien kovą su savimi pradedu iš naujo. Smegenys sodina širdį ant sofos psichologo kabinete. Smegenys neleidžia širdžiai guostis. Smegenys labai pyksta ant širdies. Širdis palūžus. Ji dažnai svajoja kaip grįžta Ugnė. Smegenims širdis primena Forestą Gumpą. Geras žmogus, bet gerus žmones dažnai skriaudžia.
Žiūriu pro langą kol sutemsta. Po truputį aš vėl susidraugauju su savimi. Eilinį vakarą bandau žiūrėti filmą, bet iškentėjęs apie dvidešimt minučių, jį išjungiu. Kas vakarą vis naują. Naktį prabundu galvodamas apie Ugnę. Žinau, kad ir ryte apie ją galvosiu. Naujas rytas vėl prasideda nuo skausmo. Kasdien aš dairausi į žmones. Gal galite man padėti? Apkabinkite mane ir nepaleiskite. Kur yra ta vieta, kur manęs ant suoliuko laukia mano gyvenimo moteris? Vytauto parkas rudens vakarais atrodo pasakiškai. Manau, kad ji ten. Bet kiekvieną vakarą jis tuščias. Man įdomu, kokia ji, ta mano moteris. Neišsiskirianti iš minios ar tokia, kurią pastebi visi? Ar ji bus pasidažiusi? Ar susivėlusi? Šviesiaplaukė ar tamsi? Ar aš išdrįsiu ją užkalbinti?
Stoviu prie laiptinės ir rūkau. Jaučiu, kad pasikeitė mano oda, plaukai, lūpos, žvilgsnis ir žingsnis. Atrodo, kad aš tirpstu. Tirpstu medžiuose, gatvėse ir minioje. Pro mane lėtu žingsniu praeina senukas. Aš norėčiau jo paklausti, kur jis eina, bet nepaklausiu, nes bijau apsiverkti.