De providentia

Viskam savas laikas, o niekui laikai svetimi.         
Viskam amfiteatrai, skliautai, auditorijos.
Nieku nusidėvėt imi
iki tuštumos, iki storį jos

pajunti plaukus pastatant odai.
Viskam atspirtis nevilties metą.
Nieku susivienijimą parodai
fizikos ir priešdėlio meta.

Stazė ir priešdėlis meta –
rodyklė į nieką, viskam savas
vidurnaktis, nieke nedėmėta,
tyla vaikšto kilimu nusiavus.

Čia galėtų baigtis pastabos. Liko
priminti, kad nei viskas nei niekas
tiek pradžios tiek galo neturi. Dviejų dalykų.
Pradžios ir galo. Nuo pat Senekos.