???... Kas bežino kokiam tikslui išganytas? (10)

– Žiūriu, dairausi, ieškau, kur gi, pasak tavęs, „užsilikęs“ Cezaris viršum Kabelių parapijos. Iš tikrųjų – kur? Nieko ten ypatingiau negu įprasta. Viskas ten bemaž kaip pagal sinoptikų prognozes.
  Tai Pro (proza) taip. Laukiau jos pasirodančios ir spėliojau, kokius prikaištus šįkart tarsianti dėl dangaus su Cezariu virš Kabelių parapijos ir, žinoma, ruošiausi atsakui. Deja, priekaištai jos nebuvo tokie, kaip numaniau spėdamas.
  – Ir viskas? Tik tiek? –  palaukęs tęsinio pasiteiravau, o nesulaukęs, pats prasižiojau priekaištais: 
  – Matosi, kad esi proza. Būna, kad nors nusišauk, taip labai reikalinga, bet šiuomet tokio būtinumo nejaučiu. Tačiau jeigu nepasibeldusi atsiradai, tai būk maloni ir iki pasisveikinimo išgirsk, kad užsiliko ne tik Cezaris. Užsiliko visas peizažas. Beje, nefotografuojat, neprašant  ar maldaujat, kad neskubėtų  nudingti toks puikus reginys. Savaime užsiliko. Va kaip, mieloji Pro. Įsitikinęs, kad ir tamsta ten kažkur. Nors tuokart tavęs ten nemačiau. Betgi ne bėda. Kai užsilikęs visas peizažas, nesunku pasižvalgyti ir susirasti kas kur...
  – Ieškok, ieškok. Gal surasi ir  mane, o aš stengiuosi  tau netrukdyti. Suprantu, kad netgi pats nežinai, kada  toks peizažas su pritūpusias žvaigždynais ir pareinančiu  namo Cezariu patekėjo. Na, nežinai gi.
  – Norėtum, kad  bakstelėčiau į kalendorių?
– Kalendorius nepadės. Nei šių, nei anų metų. Man  nesmagu tokius dalykus tau kalbėti, bet, oi, Prany, nepadės. Reikėtų bent atsiminti, kada pirmą kartą išgirdai apie Cezario mirtį. Betgi neatsimeni. Netgi į metus negebi parodyti. Manau, kad būtent ten, anuose metuose, reikėję statyti apžvalgos aikštelę ir užsiimti  Kabelių parapijos padangės stebėjimu. Taigi, LABA DIENA, ponas Pranai. Girdi? Beldžiuosi.
  – Taip, taip. Girdžiu. Laba diena, Poe. Atsiprašau, kad  toks nedorėlis. Pats jaučiau tokius sau  priekaištus, bet išgirsti iš kitos burnos, jie man ir šią diena daro neeiline. Ačiū.
  Taip jau atsitikę, kad nepaisant ar Pro šiapus durų ir šalia, ar už durų ir nežinia kur, man nesunku įtikėti, kad be jos neapsieinu – bereikia mintyse krapštelėti ir šit, prašau – yra kaip dvasia. Ji jau šalia. Ne ką kitaip galėčiau tarti ir apie Poe (poeziją). Tačiau jausti, žinoti jas abi – ir vieną, ir kitą –  taip esančias, anaiptol  nereiškia, kad gebu į jas parodyti pirštu, imti už parankės ar, išgirdus muziką, pasirodyti šokyje. Dvasiniai  dalykai yra dvasiniai ir į jokius materijos apmatus tapačiai nesitalpina. Ant liežuvio jų taip pat neužkelti. Tačiau kita vertus, o kaip apsieiti jas turint tik savyje, kaip parodyti jas viešumai  be jų paveikslų, piešinių, lipdinių, be jų išdaigų ar triukų. Tariuosi, kad pagaliau subrendau tarti, jog neverta peiktis, kad vaizdinys, patapęs kūnu, pačiam sau išrodo nekaip, o dažnai net laaabai nekaip.
  – Dėl to ir šiukšlynai nebūna tušti, nepaisant kad  kiekvieno individo iš savęs išgautas paveikslas yra vienintelis toks. Kas bežinom kokiai užduočiai esi išganytas? – pasamprotavo Pro, bandydama padėti išraizgyti man nelengvą mintį. Teko pritarti, bet irgi aklai, nesąmoningai, labiau paklūstant jos kalbos įtaiga.
  – Juolab kad, turėdamas molio, rašalo, dažų ir, ir ... ir  kitokių meistrystei reikalingų medžiagų ir instrumentų, ne kažin kaip suvoki, koks ūpas (pagunda) įkušta į smegenis sumanymą, kuris neatrodo, jog toks jis galėjęs atsirasti be aukštesnės palaimos.
– Kuomet surasi mane peizaže su Cezariu, krapštelėk. Mudvejoms su Poe šis  Lietuvos pakraštėlis irgi kaip Dievo žodis. Betgi tai pats žinai, Prany. Tik gerokai baugu, kad žiūrėdamas į gerokai priklupusius žvaigždynus viršum Kabelių parapijos pats nepanirtum po naujausiai  pastatytu Šklėrių kapinėse kryžiumi, Tikėkime, kad dar kažkiek šalia jo pasišvaistysi. Kad ir apkabindamas žemelę ir jai giedodamas: 

Nagi, Skrajūne,
gal atsiminti man padėk:
ar tik ne pirmąkart taip vadinu?

Skrajūnė gi!
Sparnais neaplenkiam tavęs
ir kažkodėl pačiam man sarmata,
kad tavo skrydžio
net pajautos niekaip nedirgina.

Atrodo, saulė keliasi ryte,
o vakare, kelionę  baigusi,.
toliau - arčiau už horizonto leidžiasi,
o tu, žemele, anei – krust!
Vis vietoje ir nei per sprindį – ne kitur,
it Jėzaus statulėlės vinimis prikaltas.

Ir taip šiandieną, ryt, poryt
kol kryžius nesupus.
O prieš mane štai statulėlė jo
nuo Šklėrių žemės pakelta
kur kryžius kažkada,
o truputį anksčiau prieš jį
čia Šklėrių Jakavonis lauką arė.

Oi, oi, Skrajūne Žeme,
sparnais aplenkt tavęs negalim,
mintim taip pat,
kaip atsiminti mums tave
danguj sukūrusią ugnele?
Į koklį indą laiką samstyti,
kad kalendoriai kaip gyvi.
paveikslais rodytų tave gyvenimais

Tegu nebūna taip,
kad gyvastį paliktum užmaršty
tavim penėtą
nuo molekulės (ar ir mažiau)
iki žmogaus....