Žaliasis naujokas. Žiurkė Ne Matilda

“ŽALIASIS NAUJOKAS


      Pagaliau, pagaliau, pagaliau! Pagaliau Margarita ėmėsi žalio susišiaušusio mezginio. Visą popietę mezgiukai akylai stebėjo jaunosios panelės rankas ir palaipsniu užgimstantį naują kaimyną. Kad ir kaip nenorėjo sau to pripažinti, tyliai smalsavo ir Ūsė Ilgaūsė:
  „Na, galima pagalvoti, kad man svarbu, ką čia Margarita tarp mūsų patupdys. Tik vietą užims, o šiaip – koks skirtumas. Pamanykit – kažkas žalias ir plaukuotas. Kūtvėla kažkoks”, - bet viena akimi ji įdėmiai sekė virbalus ir sparčiai Margaritos rankose judantį siūlą, - “Na gerai, gerai – ir man įdomu. Truputį”
  Vakaras artėjo, o kas toks bus naujas kaimynas – aiškiau netapo. Neatsirado nei rankų, nei kojų. Nei sparnų, nei pelekų. Net nei galvos, nei uodegos.  Tai kas gi čia bus?
  Margarita mezgė, mezgė ir tik, kai visi minkšti žaisliukai jau ruošėsi vakariniams pokalbiams, nes galvojo, kad mergina tuoj eis gult – Margarita baigė mazginį. Ji paprasčiausiai  vienoje pusėje suraukė tą  žalią susišiaušusį nežinią ką, prikimšo vidų lengvučio sintepono ir... gavosi žalia galva. Paprasčiausia žalia galva. Net ne galva, nes nebuvo jokio veiduko anei snukučio. Nieko sau! O Margarita džiugiai nusišypsojo:
  - Na štai, ir kamuolys. Minkštas, žalias, jaukus kamuolys. Bet lyg kažkos negyvas. Tuoj aš tave įveidinsiu.
  Ir mergina  įgudusiomis rankomis greitai išsiuvinėjo šypseną. Tik kiek liūdnoką šypseną. Ir dvi dideles lyg nustebusias akis. Ir antakius.
  -  Na, gražuoli, keliausi ir tu į lentyną. Tik kad vajėj vajėj – vietos tau ten nebėr! Laikas kviesti vaikus į svečius ir praretinti mezgiukų gretas. Juolab, kad artėja rugsėjis, - Margarita patenkinta šypsojosi ir kalbėjosi su kamuoliu. Ji dažnai pakalbindavo savo mezgiukus. Mergina keliskart pametėjo minkštą kamuolį į viršų, ir, prastumdžiusi lentynos gyventojus, pačiame lentynos gale, net toliau  už meškių apgyvendino žaliąjį naujoką. Po to apžiūrėjo visus žaisliukus, paglostė šunyčius, pakilnojo krokodilą, pataisė katinui uodegą ir sutvarkė kiek susitaršiusias Auksaplaukės kasas:
  - Laikas jums ieškoti naujų namų.
  Ji užgesino šviesą ir nuėjo miegoti – vėlu. Išaušo lentynos gyventojų valanda.
  - Ir kas tu dabar toks? – įtariai apžiūrinėdamas pirmas naujoką užkalbino katinas.
  - Tai aš turbūt kamuolys, juk Margarita sakė. Minkštas, žalias, jaukus kamuolys.
  - Nesąmonė, joks tu ne kamuolys ir visai nejaukus, - prakalbo vienas šunyčių. - Žalias kažinkas ir tiek. Kokia iš tavęs nauda? Kamuolys atšoka nuo žemės, juo galima žaisti futbolą, krepšinį arba kvadratą. Kamuolys tvirtas ir visai ne toks kaip tu susišiaušęs. 
  Šunytis žinojo, ką kalba. Prieš patenkant į Margaritos rankas, jis buvo  berniukiška megzta kepuraite ir dažnai arenoje stebėjo sporto rungtynes. Kamuolių tai jis tikrai daug matė. Galvomis pritariamai linksėjo ir kiti mezgiukai
  - Tikrai tikrai, - jam pritarė ir geltonas meškis, - kamuoliui nebūtina būti jaukiam, juk jis ne pagalvėlė ir ne minkštas šalikas. Kamuolys privalo būti sportiškas.
  Geltonas meškis pyko ant naujoko, nes buvo kiek pastumtas į šoną ir dabar prasčiau matė kambarį.
  Žalio kamuolio šypsena staiga tapo dar liūdnesnė. Jis visas lyg susitraukė, sumažėjo, subliuško:                        - Tai aš ne kamuolys? Aš niekam nereikalingas žalias kūtvėla?
  - Palauk, - neiškentusi prabilo ir iki šiol tylėjusi žiurkė Ūsė Ilgaūsė, - tai jei tu ne visai tikras kamuolys, nereiškia, kad esi niekam nereikalingas. Štai aš esu žiurkė. Kam gali reikėti pilkos žiurkės ir dar su ilga rausva uodega. “Fe” pasakys bet koks vaikas. Tuo labiau suaugėlis. O man tai nerūpi, aš reikalinga pati sau. Aš turiu ilgus ūsus, esu protinga, sumani ir drąsi žiurkė. Aš net neleidau savęs vadinti tuo netikusiu vardu, kurį man sugalvojo  ta nesusipratėlė Margarita. O be to – visi kažkam reikalingi. Tu pamatysi, tu juk labai naujas ir dar nieko nežinai.
  - Bet aš nesu nei drąsus, nei protingas, nei sumanus. Aš net neturiu bjaurios uodegos ir ilgų ūsų. Ir vardo neturiu. Ir meškis, ir šuniukas taip sakė.
  - O tu pabandyk galvoti, kad esi kas nors kitas, - patarė violetinis krokodilas. Gal tai ir ne geriausia išeitis, bet truputį padeda. O po to išmoksi būti ir kuo esi iš tiesų. Geriausia būti tuo kuo esi iš tiesų, bet tai reikia suprasti.
  - Aš esu žalias susivėlęs niekas. Pasitraukit, duokit man kelią – juk aš  visiems tik trukdau. Štai, geltono meškio vietą užėmiau.
  - Užteks tos vietos, - susigėdo meškis, - čia dar kas tik nori gali tilpti, mes pasislinksim, - ir jis pasitraukė dar labiau į šoną.
  Bet žaliasis kamuolys nuliūdo, visas subliuško, susitraukė ir nutilo. O jau visai paryčiais, kai visiems mezgiukams ir kalbų pritrūko, kai nutilo visas erzelis,  žaliasis naujokas nutarė pasidairyti. Jis bandė ristis arčiau krašto, bet ar slystelėjo, ar lentyna buvo kiek pasvirusi į priekį ir kamuolys neišlaikęs pusiausvyros  nusirito žemyn, ant grindų. Ir dar toliau – tiesiai po didele kompiuterinių žaidimų kėde.
„Taip man ir reikia, čia man ir vieta, čia ir liksiu“, - su palengvėjimu pagalvojo naujokas.
O mezgiukai susirūpino – kaip tai nutiko, kaip dabar tas žaliasis naujokas po kėde gyvens? Ir kaip gi jie negražiai  sutiko naują kaimyną, kaip užsipuolė iškart. Koks skirtumas – kamuolys jis ar kas nors kitas?
  - Ei, kamuoly, kaip ten tau po kėde? Labai blogai? – nerimavo Auksaplaukė.
  - Mes ką nors sugalvosim, pamatysi, - ramino meškiai.
  - Tu, šita... Tu nepyk... – atsiprašinėjo šunytis, kuris kažkada buvo matęs daug kamuolių, - jeigu tu ir netikras kamuolys, tai gal tu kitoks kamuolys. Arba kas nors kitas, tik Margarita neatspėjo, ką tave numezgė. Bet tu gi tikrai minkštas ir jaukus.
  - Ei, nustokim aiškintis, geriau sugalvokim, kaip grąžinti kamuolį į vietą, - šūktelėjo žiurkė Ūsė – gudrūs dabar visi raminti, o ko patys puolėt? Gal kas turit pasiūlymų?
  - Atstokit nuo manęs, man labai patinka po kėde. Čia man ir vieta, - liūdnai  atsiliepė naujokas.
  - Mes padėsim tau susigalvoti vardą, tik reik tave iš ten iškrapštyti, - ramino kamuolį krokodilas, - gal tu noi būti Žaliuoju Kupstu? Arba Minkštuoju Pagalviuku?
  Bet netikėtai suskambo Margaritos žadintuvas – daug anksčiau, nei įprastai. Ir... Mezgiukai nurimo, nutilo, o kamuolys ir liko po kėde.
  - Na štai pasitvarkysiu namus iš ryto, o po darbo lauksiu svečių, - Margarita mėgo pasikalbėti su savimi. O gal ir su minkštais megztais žaisliukais. – Na, mažiai, ieškosim jums naujų namų, užsibuvote lentynoje. Pala, o kur naujas kamuolys?
  Mergarita iš netikėtumo net amo neteko. Be jos namie juk nėra nė gyvos dvasios! Ji puolė dairytis aplink, net pro langą žvigtelėjo, po nauju stalu galvą kyšelėjo. Žinoma, rado ir kamuolį po kėde.
  - Ir kaip gi tau pavyko čia nusiristi? Kaip tu nuo lentynos nukritai? Jei nebūčiau rimtas suaugęs žmogus, pagalvočiau, kad mezgiukai naktimis atgyja. Na, tikrai pagalvočiau!
O gerokai po pietų, kai Margarita jau buvo prikepus sausainių ir užplikius  pilną arbatinį žolelių arbatos, į svečius atėjo graži jauna ponia, vedina keturmečiu bambliu.
  - Na, vaikine – rinkis žaisliuką. Ko norėtum?
Vaikis įdėmiai apžiūrinėjo mezgiukus vis ilgiau žvilgsnį sulaikydamas ties žaliuoju kamuoliu.
  - Aš noriu žalio Vandenyno Kunko.
  - Ko tokio? - nesuprato Margarita ir gražioji ponia.
  - Na to - žalio ir minkšto  Vandenyno Kunko. Kai aš su močiute buvau prie vandenyno, mes rinkom moliuskiukų namelius, o bangos nešiojo Vandenyno Kunkus.
  - Nojuk, tu vėl fantazuoji, nebuv
ai tu su močiute prie vandenyno ir nebūna jokių kunkų. Gal geriau nori kokio meškio? Ar katino? Tik į tą žiurkę nežiūrėk, pasiimk geriau šunytį.
  - Aš buvau prie vandenyno. Ir nenoriu katino. Kunko noriu.
  - Nojuk, nefantazuok, melagiuk tu mano. Gal geriau kitą dieną ateisim?
  Tą vakarą žaliasis kamuolys liko lentynoje. Bet dabar jis buvo pats laimingiausias Vandenyno Kunkas. Juk vaikas išsirinko jį, atpažino, kad jis joks ne kamuolys, o kad jis – Kunkas, tas kurį nešioja vandenyno bangos. Ir koks skirtumas, kad suaugėliai nepatikėjo. Kas tie suaugę žmonės? Jie nemoka fantazuoti, jie niekuo netiki ir viską pamiršę.
  Ir kitą dieną Nojus vėl atėjo. Su močiute. Su ta pačia, kuri su juo buvo prie vandenyno, rinko moliuskiukų namelius ir stebėjo, kaip bangos nešioja Vandenyno Kunkus. Ir žaliasis susitaršęs kamuolys iškeliavo su vaiku.
  “Na taip taip, viskas čia gerai, viskas čia teisinga, - bambėjo žiurkė Ūsė, - viskas tam žaliam kūtvėlai baigėsi pavydėtinai gražiai. Matai, pats naujausias, pats keisčiausias, o pirmas iškeliavo.  Matai, kaip sekasi naujokams, tik nutaisyk liūdną snukutį – ir būsi paimtas. Nu ir tegu, tegu sau kunkuoja prie savo vandenyno. ”
  Ūsė  Ilgaūsė niurzgė ir niurzgė, nes juk ji buvo žiurkė, nes turėjo ilgą rausvą uodegą, kuri nepatinka suaugusiems, nes ji buvo Ne Matilda, nes žiurkėms reikia bambėti. Bet kažkodėl toje vietoje, kur pas žmones ir pas tikras pilkas žiurkes būna širdutė  - po truputį darėsi šilta ir gera. Savo pačios nuostabai,  ji džiaugėsi Vandenyno Kunko sėkme. Ir  Ūsė nejučiom nusišypsojo.