Atsipalaidavus

Man patinka rašyti eilėraščius atsipalaidavus,
išsilaisvinus iš kanono, kai
kokia šiaip sau klaida vos
šmėstelėjus, aplink mėtantis viskam painokai,

grįžta kavos ar ko nors panašiai;
imi rikiuoti, gryninti, aukoti
ką nors, tinkamą daug kam, bet ne šiai
istorijai, kurios pradžia jau pati pakuotė –

svoris, matinis popierius, kaspinas –
vaizduotę stumteli lyg parasparnio pilotą
ir ši pasineria į rūką, rankas pilnas
vairo sugniaužusi į nežinomą nusileidimo plotą

rašymui eilėraščių apie Apie, kai
širdys yra būgnai, o kryžius dengia lapai, pikai,
kaip sakoma, kai kraujo OPEK׳ai
karščio numušinėja kainas, kodus tada slepi, kai

prisiminimų bankai
nustato nesuvokiamo dydžio minusines
palūkanas ir taip nelieka kliūčių lavinti rankai,
ir negaliu susilaikyti nesikėsinęs

į prisiminimus jau svetimus neabejotinai,
į tą paslapčių paveldą beveik nelegalų,
kur tvyro laikas ir be jo tenai
tik vėjas, dulkės, pėdsakai akromegalų,

štai, koko, atsinešti tai ir įmūryti
eilėraščiuose, jų siūlėse tarp eilučių,
man patinka, ir nereikia jausmų, ryte
ryjančių protą, apgaudinėti – kaip gilu čia,

kaip išskirtinai čia visi paviršiai altoriai
ir jiems giminingos aplinkos ir t. t., taigi,
mano rašančiųjų partija – toriai,
vakare rašymas malonumui, dieną miegi.