Martos butas

Martos butas trečiajame iš aštuonių aukštų namo pačiame centre Varšuvos
toks jaukus, kad pirmas keletą minučių valdo mintis – niekas manęs neišvarys
iš jo ir šį jausmą jaučiu peraugant į pakankamai aršų, vos
telpantį pro jam paliktas paprasto santūrumo duris.

Šalia švedų ambasada, Belvederio parkas, Pilsudskio ir Šopeno skulptūros
dirba sargais. Jiems nuobodu, nes niekas nieko nenori nugvelbti.
Pusamžis puošeiva kalba telefonu pakankamai garsiai: „... ir aš pasakiau,
kad, jeigu mano kvepalai jai nepatinka, tai gal ji nori sužinoti, ką aš galvoju
apie atoslūgio dumblą primenantį jos šaliko kvapą... “, rūko beveik visi,
tramvajai nuostabūs, viešbučiai dangoraižiai ir viešbučiai eiliniai namai,
žmonės atsipalaidavę, vietnamiečių sriubos  verčia iš klumpių,
kavinės prilygsta Vienos kavinėms, alaus barai lenkia vokiškus,
galerijos yra galerijos ir jų norisi daugiau (kaip ir kitur),

Martos butas pačiame viduryje Varšuvos, Bagatela gatvelėje,
kurioje tylu lyg kaime, nors kartais tipinė sirena primena,
kad visai šalia centrinė miesto gaisrinė, o, kaip žinia,
dega net rankraščiai, ką jau kalbėt apie juodraščius
nusikaltimų ir sąmokslų bibliotekas, kada jaunos ukrainietės
organizuoja gaisrus vaizduotėse ponų ir ponaičių,
kol pastarųjų antrosios pusės žemės drebėjimais
atsako į tai, Martos butas visai netoli Pragos,
kur kavinės taip pat pasižymi geruoju lubų aukščiu,
o krupnikas toks pats kaip aname tarpukary,
bent jau tokie gandai, ir šį kartą naujienų tiek.
Tiesa, nepaminėjau, kad
spurgos, įdarytos vyšnių uogiene su baltu glaistu,
prilygsta tik spurgoms be glaisto. Beje,
radom Krokuvos beigelių. Oho kokie beigeliai.
Gali būti kepti ir Varšuvoj.