Solėja

Pagalvojau, kad ji galėtų būti vardu Solėja.                                                           
Tokia išdidaus grynojo grožio, jauna moteris.
Net užėmė kvapą – lyg ant krūtinės akmuo, turįs
atvėsti, užklydęs į sulaikyto alsavimo alėją.

Iš kur galvon šovė toks beveik netikras vardas šis?                   
O, Solėja.., turbūt retsykiais prisiminsiu kaip tik tokią ją
ir tą pačią akimirką, žinau, jos veidas perdažys
minčių fono melodiją, taip karaokėje

susilieja perėjimas iš forte į piano legato.
Jau dabar  to vardo šlamesį rytoj girdžiu,
lyg žodžio gėlę iš šešių raidžių
žiedlapių, kol kas, žinoma, nepavadinsi liga to,

bet, kita vertus,                                                     
matau ramų veidą su žvilgsniu toli, kai
aplinkinių žvilgsniai, į artimus įkibę svertus,
lipnūs lyg karamelizuoti dalykai,

prabangiausio santūrumo laikyseną
taip pat atpažinsiu kitais laikais, nedažnai
sėkmė tokia lanko, kai leki sena
atkarpa greitkelio ir jauti – staiga atpažinai

ankstesnį save, išsyk atskiriantį kas tikra, o
kas tik į tą pusę. Tuo metu klegesiu
skardiniai vardai įsivyravo,
kol kitokių ilgesiu kitokiame laike esu.