Sibiro tremties prisiminimai-7

Sibiro tremties prisiminimai-7      Tremtinių traukinys, Kansko stotyje sustojo ant atsarginių bėgių. Penkis  vagonus atkabino,  like, apie dvidešimt,  tęsė kelionę.
   Garvežys  kelis kartus sukaukė, ir, staiga  trūktelėjo. Per visą ešeloną, kaip perkūniją nugriaudė vagonų dundesys,  traukinys pajudėjo, greitėdamas dingo už posūkio, rytų kryptimi, link Baikalo.. Virš geležinkelio liko sklaidytis, juodi kaip  degutas, tolstančio garvežio dūmai.  
         Iš likusių penkių  vagonų, po įsakymo: - Priėchali... -Vychodi... -Bagaž zabiraitė s soboj  stanovytės pered svoim vagonom. -ne ridaty i  nesuitytsą /. Atvažiavome... Visiems su bagažu išlipti ir sustoti  priešais savo vagoną. - prašom ne raudoti ir netriukšmauti /.
Reikia pripažinti, kad traukinį lydinti sargybiniai ir jų karininkas nebebuvo tokie pikti. Kelionėje jie apsiprato, susipažino su žmonėmis, o į kelionės pabaigą, jie buvo  taip pat labai išvargę. Jų pareiga buvo, tremtinius atgabenti iki  galutinės stoties ir perduoti naujiems šeimininkams.   Visi tremtiniai buvo patikrinti pagal sąrašus, pagal vagonus.   Sutikrino kiek kelionėje neišgyveno ir mirė, kiek išliko. Patikrinus,  buvo duotas įsakymas: -Paimkit bagąžus ir ženkite porą šimto metrų,  į  laukus   ir laukti kol gausit naują įsakymą... Ras-dva...
     
Balandžio pabaigoje dvelkė pavasariu, - sniegas buvo sukritęs,  tolumoje matėsi  tamsūs miškai ir sniegynai.   Prieš vidurdienį, šviečiant saulei, nebuvo šalta, pilka tremtinių minia, su ryšuliais  stovėjo laukymėje, žvalgėsi ir laukė.
        Pagaliau už posūkio, iš Kansko  miesto, pasirodė  amerikietiškas „Džipas“, paskui jį riedėjo du sunkvežimiai su kareiviais, paskui juos, ilga kolona  tuščių krovininių mašinų.   Kolona grėsmingai priartėjo ir sustojo netoliese . Iš „Džipo“  išlipo kresnas, aukštas pareigas einantis kailiniuotas  valdininkas, lydimas vietos NKVD karininko. Tremtinių ešeloną lydėjęs karininkas, pridėjęs ranką prie kepurės, kariškai  atraportavęs ir įteikė storą ryšulį su dokumentus. Naujas NKVD karininkas, perėmęs dokumentus ilgai vartė, -susipažino su sąrašais ir ėmė skaityti vardus ir pavardes. Sunkiai sekėsi, bet, su pagalba iš šalies, pavyko patikrinti visus. Išgirdus varda-pavardę reikėjo žengti porą žingsnių ir garsiai sušukti: - Ja.   Neradę trūkumų buvo pasirašytas perdavimo aktas. Po pasirašyto akto, lydinčio ešelono viršininko ir  jo sargybinių darbas buvo atliktas. Visi stovintys  tremtiniai buvo perduoti naujos, Kansko administracijos žinion. Tremtiniai buvo apsupti naujos sargybos iš vietos NKVD  padalinio.   Po perdavimo naujiems šeimininkams, tremtiniai sunerimo, -pajautė, kad yra priimami ne labai svetingai. Teko naujai pajusti ir patirt pažeminimus. Azijietiškos rasės  enkavedistai buvo žemo ūgio, gelsvai pilkais  veidais, -siaurom, įstrižom akim,  ginkluoti šautuvais ir automatais, todėl jautė turi didelę jėgą ir valdžios galią. JIe buvo labai gerai informuoti apie Baltiečius- tai yra užsispyrę buržujai-fašistai,  ir su jais reikia elgtis atitinkamai, -su šautuvų buožėmis,  neskaudžiai padėti įlipti į mašinas galima, keiksmų  negailėti.   Aukštaūgiams lietuviams, jų keiksmai pasirodė keisti ir sunkiau suprantami, bet, iš spiegiančio  čiulbesio;-Jaba-mama-baba, - galėjo suprasti jų prigimtį ir kilmę.
       
  Pasigirdo komanda: - Po mašynam, „fašysty“, ir lydimi  keiksmų, -jaba- baba-maja, tremtiniai su ryšuliais buvo susodinti į mašinas, -. liaudyje vadinamom „Palutarkomis“. Kai visus susodino, kolona  pajudėjo. Kiekvienoje mašinoje, prie galinio borto, sėdėjo vienas lydintis sargybinis su užtaisytu PPŠ automatu. 60 kilometrų kelionė iš Kansko iki Abano truko keletą valandų. Kolona kartais dėl gedimų ir perkaitusių variklių sustodavo, papildžius radiatorius istirpintu sniegu. Susitvarkius, kolona vėl judėjo siauru vieškeliu. Moterys, apsigaubusios pečius skarom, varstė rožančių karoliukus-meldėsi. Sustojus, išlipti iš mašinų neleido, galėjo tik ypatingu atveju.,        Vaikus tokia kelionę vargino, stebėjo aplinką ir kažką mąstė.          Antanas, stebėjo kampe sėdintį sargybinį, tyrinėjo jo automatą.   Kareivis atrodė menkas, sulysęs ir pavargęs, -panašus į „chunveibiną“. Nusižiovavus kareiviui, Antanas pastebėjo, kad jam trūksta kelių dantų.   Nužvelgė savo, brolio ir tėvelio kumščius, užsisvajojo, -prisiminė senelio patarimą apie pabėgimą. Po ilgos kelionės vagone, ausyse vis dar dundėjo ratų bildesys, -tuk-tuk, tuk- tuk, -ne galėjo sukaupti minčių. Viltinga mintis gimė staiga-netikėtai; „ Sekančiame sustojime, trenksiu kareiviui su lazdele per kepurę, brolis su kumščiu į žandą, tėvelis griebs už automato ir išlaisvinsim visus“ Mintyse brandino idėja, bet kaip reikia  planą aptarti su broliu ir tėveliu kai yra draudžiama kalbėtis? Sekanti mintis atšaldė Antano nuo  plano. „ O jeigu automatas neužtaisytas, arba tik keli garsiniai šoviniai be kulkų? -Apsijuoksiu ant viso Sibiro. Ne, planas nevykęs. Reikia būti kantriems, laukti kito tinkamo momento. Tai reikia padaryti tyliai ir netikėtai, kai viskas aprims. Gal viskas pasikeis be didelių pastangų ir grįšim į Lietuva greituoju traukiniu -“Automatrica“...
          Šiam drąsiam planui buvo nelemta . išsipildyti.
           Kolona, vėžio žingsniu, tolo nuo Kansko į šiaurę. Kuo tolyn, tuo gilyn į taigą. Tranzitinis kelias Kanskas- Abanas priminė paprastą, sutrypto, apledėjusio sniego  žvyruotą vieškelį. Kad ratai neslydinėtų, buvo perpintos grandinėmis. Galimai, panašiais Sibiro keliais, keliavo šimtai tūkstančiai į katorgą, už nepriklausomybę kovojusių Lietuvos, Lenkijos, Gudijos 1831-1833, 1863-1864 metų sukilėliai. Vienas jų buvo keliautojas-Sibiro tyrinėtojas Jonas Čerskis.
         Jis mokėsi Vilniaus I-oje gimnazijoje ir Bajorų institute. Už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime buvo atiduotas į rekrūtus ir ištremtas į (Omską). Omske išaiškėjo jo gabumai geologijai ir zoologijai, čia jis parašė pirmąjį mokslinį straipsnį apie Omsko apylinkių geologinę struktūrą. Gyvendamas Sibiro tremtyje, trejus savo veiklos metus paskyrė Rytų Sajanų urvams, sugebėjo geologiškai ištirti apie tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. 1871 m. iš kariuomenės paleistas nuvyko į Irkutską jau būdamas savamokslis.   Jo vardu yra pavadintas  kalnagūbris  – 1500 kilometrų kalnų sistema Rusijoje, šiaurės rytų Sibire, Jakutijoje ir Magadane.
         Šimtai-Tūkstančiai, neapsikentusių carinės Rusijos imperijos priespaudos sukilelių iš Lietuvos, Lenkijos, Gudijos, Ukrainos, po nepavykusio sukilimo, surakinti grandinėmis, buvo išsiųsti į Sibiro  katorgą. sunkiems darbams. Kasuvais, kirtikliais ir karučiais pylė pylimus, kasė tunelius, statė ilgiausią pasaulyje geležinkelio Trans-Sibiro magistralę Maskva-Vladivastokas.
                 
  Po  valandos kelionės, kolona sustojo. Už dviejų šimtų metrų, ant  kelio, pasirodė keli ginkluoti kareiviai. Netrukus, iš kairės taigos pusės į dešinę, lydimi sargybinių, pasirodė,  “medkirčių“ kolona.   Atlaisvinus vieškelį, tremtinių kolona vėl pajudėjo. Privažiavus sumintą taką, matėsi lietai linguojantys, tolstantys siluetai. Vėliau gyvendami tremties vietoje, sužinojome, kad taigoje netoli Jėlansko buvo įrengtas Gulago lageris. Kelis, šio lagerio gyventojais, po Stalino mirties, teko pažinti.
           Pavakary, temstant, kolona privažiavo galutinį mūsų kelionės tikslą, - taigos gludumuose, beveik visų primirštą  gyvenvietę, - rajono centrą, -Abanas. Kolona privažiavo prie keistų pastatų. Pastatai ir jų teritorija buvo  aptverta aukštą tvorą. Įvažiavus į  kiemą visus išlaipino ir suvarė į  pastatytą pastogę. Ji, šiek tiek, priminė didelę daržinę. Ryte sužinojome, kad tai yra  maršalo „Budiono „ vardo kolūkis.
      Mašinos nuvažiavo, visus tremtinius nakvynei paliko „daržinėje. „ Pirmąją naktį, gal ir nelabai patogiai, bet apsupti sargybos, buvome saugus.   Ką atneš rytojaus rytas nežinojome niekas, bet tvirtai jautėme, kad čia teks mums gyventi. Čia bus mūsų naujieji namai...