Šventasis II dalis – Pelkė

Kūrinio pradžia čia: https: //www. rasyk. lt/kuriniai/254760. html
---
Laurynas nukreipė akis į už lango tekančią panoramą, kur senovinius centro pastatus keitė verslo centrų bokštai, juos – pilki daugiabučiai ir pramoniniai sandėliai, pamažu išsprogstantys į pievas ir pamiškes už miesto, paskendusias žilpinančioje saulėje.

Markstydamasis jis užmetė akį į Igną, kuris sėdėjo visiškai ramus. Tame šiltnamyje ant ratų jis liko visiškai abejingas karščiui, o karštis, panašu, buvo abejingas jam. Laurynas kurį laiką stebeilijo į draugą, galvodamas, kaip tai įmanoma.

Jis norėjo, tačiau nedrįso paklausti, ar Ignas turi pinigų kelionei, kada planuoja grįžti. Svarstė, ar neturėtų įspėti Benignos, bet nežinojo, ką gi jai pasakyti. Gal grįš iki jai spėjant jo pasigesti? Todėl tiesiog sėdėjo ir dairėsi pro langą, o jo galva pamažu mieguistai nusviro ant šono.

Prabudo autobusui smarkiau krestelėjus per duobę, kai kakta skaudžiai barkštelėjo į lango stiklą. Trindamas pirštais veidą bandė suprasti, kur yra ir kiek laiko praėjo. Ignas tebesėdėjo tarsi nė nesukrutėjęs, tačiau visa kita buvo smarkiai kitaip.

Žalius saulės nutviekstus jų kelionės pradžios laukus pakeitė ūksmingi miškai. Autobuso keleiviai, diskretiškai apsidairęs pastebėjo Laurynas, taip pat atrodė kitokie – tarsi tolstant nuo Laurynui pažįstamo pasaulio pakeliui būtų išsibarstę ir jį menantys žmonės, o jų vietas užėmę tokie, kurie derėjo prie miško. Liesas, pakrypęs vyras liūdnu veidu ir oda, susiraukšlėjusia lyg medžio žievė; apvalus, grybą primenantis vaikas šalia moters, kurios žili plaukai lyg gluosnio šakos sviro žemyn; labai apkūnus ponas, trikdančiai priminęs kelmą...

– Ar dar toli? – paklausė Igno.

– Ne, dar kelios stotelės, – patikino bendrakeleivis.

Jie vis važiavo.

Laurynui atrodė, kad miškas darosi vis gūdesnis, o kelias – siauresnis. Nuo tada, kai prabudo, kelyje nematė daugiau jokios transporto priemonės. Miško keleiviai, net ir tie, stotelėse dabar tik išlipdavo.

Asfaltuotas kelias pavirto į žvyrkelį, o šis – į dvi provėžas, todėl autobusas lingavo ir dejavo. Miškas spaudė juos iš abiejų pusių, į dugną čežėjo žolės, o Laurynas svarstė, ar autobusai iš tiesų važinėja štai tokiais keliukais. Buvo tikras, kad jų kelionė tęsėsi gerokai už miestelio, turėjusio būti paskutine stotele. Autobuse dabar buvo likę tik jie, vairuotojas ir medį primenantis vyras. Pastarasis taip pat išlipo kažkur viduryje miško.

– O mums dar... Ne?

Laurynas buvo jau rimtai sunerimęs, ar Ignas bent nutuokia, kur jie yra: galbūt jie visą laiką važiavo ne tuo autobusu? O gal jis įsėdo į pirmą pasitaikiusį maršrutą?

– Mums kitoje stotelėje, – užtikrintai atsakė Ignas. – Nesijaudink, viskas čia gerai. Papelkiai – nuošalus kaimas, ir vieta nepatraukli, todėl žmonės ten retai užsuka.

– Mmm, neabejoju, – Laurynas stebėjo, kaip miško samanas keičia drėgmėje skendintys žolės kupstai, o medžiai styro iš juodo vandens vis retesni, sukrypę ir susisukę.

Norėdamas nusiraminti Laurynas pasičiupo iš kišenės savo vienintelį ryšį su pažįstamu pasauliu: mobilųjį telefoną. Sužinojo, kad važiuoja beveik tris valandas – vadinasi, nuskaudusi nugara ir kojos nemelavo. Dar sužinojo, kad Papelkiai buvo tokia nuošali vieta, jog neužsukdavo čia ne tik žmonės, bet ir telefono ryšis. Atsiduso.

Netikėtai autobusą vėl užliejo saulė, o vėžės toliau driekėsi per pelkingą pievą. Laurynas apmiręs sekė autobuso kovą su šlapiais kupstais. Ignas atrodė ramus. Laurynas irgi stengėsi išlikti ramus, tačiau vis tiek vaizdavosi, kaip jie užklimps viduryje niekur be telefono ryšio arba įgarmės tiesiai į pelkę ir prasmegs su visu autobusu. Pyktelėjo ant savęs už tokią absurdišką mintį.

Laurynui patyliukais save raminant, autobusas galų gale įveikė keliuką ir įvažiavo į kaimelį. Papelkiai – skelbė medinis drožinėtas užrašas. Šalia jo stovėjo kryžius.

***

Nuo pat ryto Gertrūda jautė, kad šiandien Jo sulauks.

Bijojo stipriau įsitverti to jausmo – ne kartą ilgesys taip pat buvo apsimetęs šiuo tikrumu. Tokias dienas ji praleisdavo blaškydamasi po savo namelį ir negalėdama nieko nusitverti, klajodama po kaimą, ieškodama įrodymo, jog neapsiriko. Tada su kiekviena pavakarės valanda puldavo į vis didesnę neviltį ir iškamuota eidavo miegoti, tačiau negalėdavo užmigti, rydama karčias ašaras ir kalbėdama tamsai, jog nebegali ir rytoj nusiskandins pelkėje. Bet ateidavo kita diena ir Gertrūda kažkaip ją prastumdavo, po to – dar vieną, ilgesys iš pjaunančio ir draskančio virsdavo buku ir maudžiančiu, o ji gyvendavo toliau.

Tą vėlyvą popietę ji, padariusi visus darbus, kuriais tik pavyko save užimti, sėdėjo prie stalo troboje ir nėrė.

Ir štai ją lyg žaibas persmelkė jausmas: jau.

Pametusi iš rankų nėrinį kurį laiką sėdėjo, svarstydama, ar nesusikūrė šios nuojautos iš savo pačios ilgesio. Tačiau jausmas buvo tikras ir stipus. Išėjusi iš trobos ji tolumoje pamatė seną blerbiantį autobusą ir dvi figūras: viena buvo jai nepažįstamas žmogus. Kita...

Jos širdis ėmė blaškytis iš džiaugsmo.

***

Laurynas tikėjosi, jog pasiekus kelionės tikslą jam viskas taps aiškiau. Tačiau autobusui bemanevruojant mažulytėje aikštelėje, nuo kurios tolyn vedė tik siaurutis takeliukas pro trobas, jam kilo tik dar daugiau klausimų, kodėl jie čia atsibastė. Šis kaimelis atrodė kaip vieta, kur niekas neturėtų gyventi ir niekas neturėtų važiuoti nieko lankyti.

– Na, eime, – Ignas guviai pakilo nuo sėdynės ir iššoko iš autobuso.

Išlipęs paskui, Laurynas apsidžiaugė, kad vis dėlto pasiėmė striukę, nes oda tuojau pat pašiurpo nuo drėgmės ir vėsos, kuri maišėsi su karštu vasariškos popietės oru. Lyg saulėta diena būtų tingiai susiėmusi su šlapia tamsa.

Vienoje pusėje kaimelio plytėjo šlapia pieva: nuo tos pusės į kaimą švietė saulė, tokia pat kaitri kaip ir jiems išvažiuojant, virš vandens skraidė tingūs vabzdžiai, vandenyje kliuksėjo kažkokia gyvybė. Šaltis ir prieblanda sklido iš kitos pusės. Čia, kiek akys užmato, driekėsi pelkė, horizonte susiliejusi su medžių ir pilkšvo dangaus linija. Juodame vandenyje stirksojo žolės kuokštai ir medžiai, šakas lyg plėšrius nagus iškėlę virš kaimelio, kreivi krūmai buvo aptekę bjauriomis vandenžolėmis. Pelkė atrodė it iš lėto nykstantis numirėlis, tęžtantis į juodą vandenį, kartas nuo karto suburbuliuojantį lyg kažkas po jo paviršiumi mėgintų ištrūkti lauk.

Laurynas išgirdo, kaip autobusas tirtėdamas ir spjaudydamasis išmanevravo mažoje aikštelėje ir išblerbė sau. Visą kelią nekantavęs, kada gi paliks jo šutrą, dabar Laurynas galvojo, kad mielai pakartotų varginančią kelionę, jeigu tik galėtų vėl atsidurti namuose. Bet tada metė žvilgsnį į savo bendražygį: nors ir kaip ryžtingai jis patraukė takeliu tarp namų, prieš tai vos neatsitrenkė į stotelės ženklą ir, rodos, kiek nustebo jį čia radęs. Todėl priminęs sau, kad turėtų čia pabūti bent tol, kol įsitikins, kad Ignas šiame pelkyne yra saugus, Laurynas nusekė paskui.

***


Blyškus sutvėrimas skynėsi kelią per tamsą. Jis išties nematė stotelės ženklo – kaip ir trobų, drėgnos pievos. Nematė nė pelkės – bent jau ne tokią, kokią matė sutrikęs žmogus, sekęs jam paskui.

Jis regėjo kunkuliuojantį pyktį, nepasotinamą alkį, drėgnais pirštais besikabinantį į kiekvieną lentą ir gyvą sutvėrimą. Nerimo ir baimės buvo pilna drėgmė virš kaimo, oras, kuriuo jie kvėpavo. Piktas laukinis gaivalas nirto, norėdamas palaužti dar gabalėlį žemės, praryti ir iščiulpti, o tada siekti dar vieno.

Na, pasirodyk. Ko nerimsti? – tarė juodam vandeniui. – Juk pažįsti mane. Žinai, kad galiu tau padėti – išgydyti ir nuraminti.

Tačiau pelkė, juoda ir niūri, liko užvėrusi savo paslaptis.

Ir jis paliko ją būti sau.

Pasišnekėsime vėliau. Ateisiu, kai prabusi. Šiąnakt.

***

Papelkiuose kiurksojo keliolika medinių trobų: pagriuvusių, susmukusių, langais juodais lyg už jų irgi tyvuliuotų pelkės vanduo. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios, tvyrojo kapų tyla. Daugumos kiemų ribos vedė iki pat juodo vandens, o iš to, kaip išgriuvusios buvo tvoros, galėjai spėti, kad pelkė pamažu veržėsi tolyn, vis atsikąsdama po gabalėlį kaimo.

Bet net ir visa tai nebuvo keisčiausias dalykas apie šią vietą. Iš pradžių Laurynas nesureikšmino medinių kryžių, kuriuos matė tai šen, tai ten: religingi kaimų gyventojai juk dažnai tokių priręsdavo. Bet kai jie praėjo pro trobą, aplink kurią buvo kokie septyni kryžiai, dar vieną pamatė kitoje kelio pusėje, devintą – prikaltą prie namo durų, o už kitos tvoros lyg pulkelis paukščių styrojo bent tuzinas, suprato, kad tai lenkia bet ką, kas galėtų būti paaiškinama kaip senovinė kaimo tradicija.

Kryžiai buvo grubūs ir paprasti, sumeistrauti iš atsitiktinių po ranka buvusių lentų – lyg vietos gyventojai nebūtų turėję kada vargti juos gražindami, kai reikėjo sutverti tokią galybę. Kryžiai uoliai žymėjo visą pelkės pakraštį, buvo prikalti prie medžių, tvorų, stypsojo pakelėje. Vieną pastebėjo ir ant stogo.

– Čia labai daug kryžių, – sumurmėjo Laurynas.

– Taigi. Dėl viso pikto, – abejingai atsakė Ignas.

Jiems praėjus veik per visą kaimą ir artėjant prie pačios šlapiausios ir tamsiausios jo dalies, Lauryno nerimas galutinai užgožė mandagumą.

– Ignai, bet tu tikrai žinai, kur mes esam ir kur dabar einam? – pasiteiravo.

Jo vedlys kuo ramiausiai linktelėjo galva.

– Taip, štai ten. Mūsų jau laukia, – jis mostelėjo priešais link trobelės, stovinčios pačiame kaimo gale tarp juodų medžių.

Ir iš tiesų, siauro takeliuko pabaigoje jų laukė liesa žila moteris. Ir Laurynas, jau beapsidžiaugiąs, kad turės kam saugiai patikėti Igno globą, net susigūžė: medžių fone moteris pernelyg gerai atitiko piktos raganos vaizdinį. Jis nebūtų galėjęs pasakyti, kad šis įspūdis visiškai išsisklaidė priartėjus – moteris tikrai priminė raganą. Tačiau priartėjus ji taip pat pradėjo priminti ir žmogų: truputį sužvarbusi traukė aukščiau ant pečių skarą ir sunkiai pajėgė sutramdyti jaudulį ir džiaugsmą juos, tiksliau, matyt, Igną, pamačiusi. Buvo gan nenusakomo amžiaus – tarp trisdešimt penkerių ir penkiasdešimties, valdingo ir griežto veido, skvarbiomis, juodomis it angliukai akimis. Jos metė į Lauryną nustebusį, veik priekaištingą žvilgsnį – lyg nepatenkinta, kad jis atsibastė į jos pelkę.

O Laurynui dingtelėjo, kad visai nenori patikėti šitai pelkės poniai Igno.

Šis, mandagiai jai linktelėjęs ir nusišypsojęs, juos supažindino, o Laurynas taip sužinojo, kad moteris yra vardu Gertrūda. Jai pakvietus, jis nelabai noriai nukiūtino link moters trobos. Jos kieme stovėjo vienas kryžius, tarsi sergėjęs įėjimą, atgręžtą į pelkę.

– Čia anksčiau gyveno kryždirbys, – paaiškino moteris, pastebėjusi, kur žvelgia Laurynas.

– Ir nusmaigstė visą kaimelį kryžiais? – kilstelėjo antakį jis.

Moteris kurį laiką įdėmiai į jį žiūrėjo, tarsi mėgindama kažką perprasti, tada purkštelėjo ir papurtė galvą.

Bent jau troboje iš pirmo žvilgsnio jokių keistenybių nesimatė: buvo švaru, kvepėjo kepiniais ir džiovintomis žolėmis. Ant sienos virš stalo kabojo švytuoklinis laikrodis, kurio ciksėjimas skrodė minkštą tylą. Namo viduryje buvo išmūryta krosnis, kuri, Lauryno nuostabai, kūrenosi.

– Čia labai drėgna, jei nekūrentume, namai tuojau sudrėktų ir sukiužtų.

Pilkaplaukė moteris, rodos, vėl atspėjo Lauryno mintis.

– O kodėl čia... Išvis tokioj vietoj gyventi? – drėbtelėjo jis.

– Kas tuomet prižiūrėtų pelkę? – su nuostaba papurtė galvą ji.

Laurynas taip ir liko į ją dėbsoti nustebusiu žvilgsniu.

– Jis nežino, – su atlaidžia šypsena moteriai paaiškino Ignas.

– Visai nieko nežino? – Gertrūda klausiamai atsigręžė į Igną, o šis tik patvirtinančiai šyptelėjo.

– Ko nežinau? – Įsiterpė pats Laurynas.

– Oho... – nutęsė Gertrūda.

Ir jie nutilo.

***


Laurynas kaime tikėjosi gauti atitinkamų vaišių: kalną blynų, bulvių plokštainio ar lašinukų su juoda duona. Vietoj to gavęs dubenėlį miško uogų, vėl tyliai apgailėjo šio kaimo keistumą. Žinoma, uogos buvo geriau nei nieko, todėl ėmė jas godžiai ryti. Moteris per tą laiką arbatinyje užplikė žolių arbatos. Pastebėjusi, kaip noriai svečias vaišinasi, atnešė ant stalo ir gabalą naminio pyrago, ir Laurynas nė nemėgino slėpti džiaugsmo. Žiaumodamas burnoje tirpstantį kepinį, nugarą maloniai šildant krosniai, turėjo pripažinti, kad gal čia ir nebuvo taip blogai.

– Pasikvietei mane su reikalu, – tarstelėjo Ignas, kai Gertrūda prisėdo priešais juos. Maisto Ignas nevalgė, bet sriubtelėjo šiek tiek arbatos iš gėlėto puodelio.

– O mes galim prie jo šnekėtis? – Suraukė antakius ji.

Dabar antakius suraukė ir Laurynas.

– Galim, – patvirtino Ignas, nusišypsodamas tokia švelnia ir šilta šypsena, kad buvo neįmanoma jam prieštarauti.

– Susisiekiau su tavimi po to, kai gavau žinią nuo Upės Saugotojos. Nieko konkretaus, tik sako, kad upė nerami ir reikia tave rasti, – paaiškino Gertrūda.

– Ir viskas? – kilstelėjo antakius Ignas.

Vis dėlto atrodė, kad jis kuo puikiausiai supranta, ką Gertrūda kalba.

– Ne. Bandžiau kalbinti žinią atnešusį paukštį, bet jis daugiau nieko man neatskleidė. Tarsi Saugotoja nebūtų turėjusi laiko dorai visko pakuždėti. Pasidarė kiek neramu dėl jos, todėl tiesiog pasiunčiau varną tavęs ieškoti.

– Varnas minėjo, kad ir tavo pelkė nerami, – pastebėjo Ignas.

Ar jie kalbėjosi slapta kalba? Bandė nuo jo nuslėpti informaciją? Ar... iš tiesų ramiai sau prie arbatos diskutavo apie pokalbius su paukščiais apie pelkes?

Laurynas atsiduso, perbraukdamas ranka per veidą.

– Taip, – atsiduso Gertrūda. – Tarsi kažkam ruoštųsi, tarsi artintųsi kažkas labai negero.

Laurynas pažvelgė pro langą, bandydamas suprasti, ką jie turi galvoje. Visgi nenorėdamas būti išmestas iš pokalbio, tylėjo ir smalsumą maldė pyragu.

– Debesys prieš audrą, – rodos labiau sau nei jiems sumurmėjo Ignas.

***

Naktis Papelkius ištiko netikėtai – į tirštas sutemas kaimelis paniro per keliolika minučių, o trobelių languose įsižiebė švieselės, plevenusios tarp kryžių siluetų lyg žvakelės Vėlinių naktį. Laurynas vis žvilgtelėdavo į telefoną. Ryšio nebuvo. Kaip ir pridera sėdint kažkokioj kapo duobėj, – pamanė sau ir atsiduso. Benigna greičiausiai jaudinosi.

Vis dėlto kelti klausimo apie tai, kada galės grįžti namo nesiryžo: nelabai būtų norėjęs eiti kur nors tamsoje, o ir šansų sulaukti vakare autobuso nebuvo daug. Kad Gertrūda turėtų automobilį irgi nebuvo panašu – o jeigu ir turėjo, jis, matyt, stovėjo kažkur dar toliau, ir Lauryno visai nedžiugino mintis ten brautis. Tiek to, palauks ryto.

Tuo metu Ignas netikėtai pakilo.

– Einu pasidairysiu palei vandenį, – tarė.

Laurynas susiraukė ir taip pat pakilo – nors prieštarauti draugui nesiryžo, išleisti jį vieną maklinėti aplinkui pelkę nakčia tikrai nesiruošė.

– Jūs pabūkite viduje, viskas gerai, – užtikrino Ignas.

– Ar tikrai? Parko moteriškės man galvą nurautų, jei tu bent kojas toje pelkėje sušlaptum... – šyptelėjo Laurynas kiek nervingai, tačiau liko stovėti, neapsispręsdamas, kaip pasielgti.

– Taip, bet jų čia nėra, – gūžtelėjo pečiais Ignas.

– Kokios moteriškės? – paklausė Gertrūda, kuri grįžo prie savo nėrinio.

– Jos mėgsta rinktis parke, kuriame gyvenau.

– Tu gyvenai parke?! – priblokštas perklausė Laurynas.

– Tikrai. Kodėl nesusiradai geresnės vietos? – perklausė Gertrūda. Ji priblokšta visai neatrodė.

– Kai nuėjau miegoti, ten buvo miškas, – atsiduso Ignas. – Na, aš einu, o jūs pabūkit.

Laurynas vis dar galvojo, ar jam pasigirdo, o Ignas jau buvo dingęs anapus durų.

Taip ir likęs be vietos stypsoti palei duris, jis kurį laiką stebėjo moterį, tada nusprendė pasinaudoti proga kažką sužinoti, todėl priėjo ir kiek nedrąsiai klestelėjo ant kėdės šalia Gertrūdos. Ši dėbtelėjo į jį ir vėl susitelkė į nėrinį.

– Kodėl klausei, ar prie manęs galima kalbėtis? – pasiteiravo. – Jūs... kalbėjotės apie kažkokius slaptus dalykus? Ir iš viso, apie ką jūs kalbėjotės?..

Moteris giliai atsiduso ir papurtė galvą, vis dar nepakeldama akių.

– Nes pats matai, kiek daug tau kyla klausimų. Tu nė nenutuoki kas čia vyksta, tai lengviau būtų šnekėtis tau nedalyvaujant. Be to įprastai... įprastai Liepsna veikia vienas, – ji sumurmėjo paskutinius žodžius sau po nosimi ir dirstelėjo pro langą, kur aklinoje tamsoje baltavo Igno siluetas.

– Dievaži, nenutuokiu, – skėstelėjo rankomis Laurynas. – Jei atvirai, imu galvoti, kad vis dar važiuoju autobusu ir sapnuoju.

Jis kimiai nusijuokė. Kita jo versija buvo, kad arba jis, arba Ignas su Gertrūda kraustėsi iš proto, tačiau pasiliko ją sau.

– Gal ir važiuoji, – kuo ramiausiai atkirto moteris. – Niekad negali žinoti.

O tada toliau sau it niekur nieko skaičiavo akis tyliai krutindama lūpas.

– Na, bet jeigu kartais nevažiuoju... būtų visai neprošal man žinoti, ką veiki šiame užkampyje ir kodėl prižiūri pelkę, ką Ignas ten dabar prie jos veikia ir, na, apskritai.

Jis mostelėjo ranka, nežinodamas, kaip dar apibūdinti viską, kas jam buvo neaišku.

– Na, aš saugau šią pelkę, – po ilgokos tylos pradėjo ji kiek vangiai, kai Laurynas manė, kad nuleis klausimą negirdomis. – Ši pelkė tikrai netikusi. Ji nuolat veržiasi iš kraštų, taikosi ką nors įtraukti ir, jeigu niekas jos nestabdytų, netrukus neliktų visų Papelkių.

– Taikosi įtraukti, – nepatikliai pakartojo Laurynas. – Atleisk, bet, na, manęs gyvenime jokia pelkė nesitaikė įtraukti. Neini prie jų, ir tiek.

Gertrūda kimiai nusijuokė. Tada dėbtelėjo į Lauryną taip grėsmingai ir raganiškai, kad šis loštelėjo šalin.

– Šita – taikosi, – atkirto. – Ir, dievaži, įtrauks, jeigu ir toliau būsi toks bukas.

Ji purkštelėjo ir pasidėjusi nėrinį galų gale pakėlė galvą į Lauryną.

– Matei kaime kryžius, – tęsė beveik piktai. – Galvoji, žmonės taip sau jų prirentė iš neturėjimo, ką veikti?

Laurynas tylėjo nes, atvirai tariant, būtent taip ir galvojo.

– Šie kryžiai saugo nuo pelkės, – paaiškino ji.

Išjungusi lempelę, Gertrūda pakilo prie lango, kur tamsoje bolavo namai su švieselėmis languose, virš jų kėpsojo išdrikę medžių siluetai, o visa tai supo tiršta pelkės juoduma. Ignas sėdėjo ant žemės prie pat jos krašto.

– Kol kryžiai čia, vanduo nejuda, – tęsė Gertrūda. – Ji bando juos sunaikinti, todėl kažkas turi nuolat kalti naujus, taisyti išvirtusius.

– Bet kryžių mačiau ne tik palei vandenį, – kiek įsidrąsinęs pastebėjo Laurynas.

– Kartais pelkė būna nerami. Tada negali žinoti, kas nutiks. Štai ims ir praris šmotą žemės su visais tavo kryžiais... – ji atsiduso ir mostelėjo į įlanką tolumoje. – Ana ten stovėjo troba – didelė, didesnė už manąją. Jos šeimininkė numirė, o anūkas atvažiavo ir išrovė visus kryžius. Bandžiau jį įspėti, bet tik išjuokė ir pakūrė iš kryžių laužą, – moteris atsiduso, skeptiškai purtydama galvą.

Laurynas žiojosi klausti, nejau tai reiškia, kad visa troba nugarmėjo skradžiai žemę? Ir jei taip, kodėl tada čia dar kažkas gyveno?.. Kad ją kur tą pelkę ir jos priežiūrą, jeigu ji tokia... Bet tada grįžtelėjo į Igną, susirūpinęs, kad ir šis netyčia nenugarmėtų į vandenį. Ir nuo to, ką pamatė, viskas, ką norėjo pasakyti ar dar tik pagalvoti, taip ir įstrigo pusiaukelėje.

Virš Igno iš pelkės kilo kažkoks beformis daiktas.

Kurį laiką tiesiog dėbsojo, negalėdamas patikėti savo akimis. Tada nusprendė, kad klausimus užduos įsitikinęs, jog Ignui saugu, ir puolė lauk.

Čia žvarba tuojau pat persmelkė kiaurai, oras dvokė puvėsiais. Iš pelkės išties kilo beformis kalnas: kelmai, šaknys ir šakos, apsivėlę gličiais dumbliais ir žolėmis. Pelkės vanduo virte virė, grauždamas krantą ir lyg mažais godžiais piršteliais akėdamas ir trupindamas velėną, tačiau šnypšdamas ir atlyždamas vos tik prisiartindavo prie kryžiaus.

Ignas sėdėjo visiškai ramus ir sustingęs, lyg tebesišildytų saulės atokaitoje autobuse. Laurynas jį pašaukė, tačiau jo balsas drebėjo ir vos girdėjosi, todėl, įkvėpęs oro ir šiaip ne taip suvaldęs baimę, šūktelėjo garsiau.

– Eik į vidų, – įsakmiai atsakė Ignas.

Laurynas atsitraukė prie trobos, tačiau vidun nėjo, tik užlindo už kryžiaus. Jis visas tirtėjo: nebuvo tikras, ar iš šalčio, o gal iš baimės. Įtikinėjo save, kad viskas netrukus paaiškės ir tam, kas čia vyksta, yra kažkoks paaiškinimas. Kažkada tai bus linksma istorija, kurią draugams pasakos prie alaus...

Juoda masė sumaurojo ir sušvokštė, o tada metėsi tiesiai ant Igno.

Laurynas sušuko ir puolė į tamsą dar prieš spėdamas suprasti, ką daro ir dorai išsigąsti. Žemė po jo kojomis lingavo ir liumpsėjo, trūkinėjo, Lauryno kojos smuko gilyn ir jis klupdamas klampojo veik iki kelių smigdamas į žemės ir vandens tirštimą.

Igno nematė. Nieko nematė – net kur baigiasi žemė ir prasideda vanduo. Jautė drėgmę, puvėsių tvaiką ir nuožmų burbuliavimą aplinkui... Štai pelkė jį ir sučiupo. Laurynas ėmė blaškytis, mėgindamas ištrūkti iš klampių gniaužtų ir stebėdamasis, nejaugi tikrai taip mirs – kažkokioje pelkėje pasaulio krašte, kur nė neplanavo atsidurti?..

Tada jį apakino ryški šviesa.

Ji tarsi sprogo – be garso, tačiau išraudama Lauryną iš pelkės drauge su visu purvu. Ir akimirkai nušvitęs, pasaulis vėl aptemo: Laurynas, trinktelėjęs galva į kryžių, neteko sąmonės.

***

Pasakyti, kad Laurynas visiškai neprisiminė to, kas įvyko vėliau, nebūtų tikslu – jis turėjo atsiminimą, kaip pramerkė akis visas permirkęs lig siūlo galo, tačiau nelabai pasitikėjo jo tikrumu. Virš jo buvo palinkęs švytintis vaiduoklis ir Laurynas tas kelias akimirkas, iki buvo susuptas į raminantį miego patalą, žiūrėjo į jį nuščiuvęs. Vėliau raganiškoji moteris girdė jam šiltą, žolelėmis kvepiantį gėralą. Po to vėl nugrimzdo į miegą.

Virš pelkės tuo metu patekėjo mėnuo, nutvieksdamas lygų, ramų vandens paviršių. Rūkas išsisklaidė. Stojo šilta vasaros naktis.

***

Pasirūpinę nelaimėliu, Ignas ir Gertrūda vėl išėjo laukan.

Ignas atsirėmė nugara į kryžių, susikišęs rankas į kelnių kišenes, žvalgydamasis po išgiedrėjusį dangų. Gertrūda gi stebėjo jį: dievybę su languotais marškiniais, besidairančią tarsi mėgintų nuspėti, ar rytojaus oras bus tinkamas ūkio darbams.

Ne, sutvėrimas prie kryžiaus nebuvo dievybė. Bet Gertrūda kartais į jį žvelgdama vis viena jausdavosi it liudytų didžiausią pasaulio paslaptį. Iš Igno, kurį pažinojo Laurynas, jame buvo likę ne kažin ką daugiau nei didelės mėlynos akys ir drabužiai. Balkšvai švytintis sutvėrimas buvo gerokai aukštesnis nei vidutinis žmogus, ištįsusiomis galūnėmis – laibomis ir gracingomis rankomis ir tvirtomis kojomis didelėmis pėdomis – jos, kaip ir rankų pirštai, baigėsi smailiais nagais, priminusiais žvėries ar paukščio. Jo veidas buvo lyg iš akmens iškaltos senovinio herojaus skulptūros, tačiau turėjo savyje ir kažką laukinio, paukštiško: siauros bekraujės lūpos, ilga nosis, kurios šnervės virptelėdavo tik tuomet, kai mėgindavo kažką užuosti, ir akys, kurių padėręs žvilgsnis žiūrėjo visur ir niekur, tarsi matytų kažką po daiktų ir žmonių paviršiumi. Nuo jo galvos iki juosmens vilnijo sniego baltumo plaukai.

Kurį laiką dvejojusi, Gertrūda priėjo arčiau ir apkabino jį.

– Pasiilgau tavęs, Liepsna, – tarė užmerkdama akis.

Pajuto, kaip prie nugaros švelniai prisispaudė delnas. Tačiau tai nebuvo šiltas žmogiškas prisilietimas: tik tuščias išmoktas veiksmas. Kaip ir kūnas, prie kurio prigludo, neturėjo žmogiškos šilumos. Jame neplakė širdis, o krūtinė nesikilojo su įkvėpimais.

Mėlynos akys, dėbsojusios į kažką tolumoje, dabar pakrypo žemyn ir jų padėręs žvilgsnis susmigo tiesiai į ją. Gertrūda žinojo, kad mato ją kiaurai. Dėl to nuo šio žvilgsnio visad nukrėsdavo šiurpas, tačiau ilgėdavosi jo ir šio keisto artumo – kai kažkas kitas švelniai varto mintis it knygos puslapius.

Vis dėlto ji žinojo, kad žmogiški jausmai ir mintys šiam sutvėrimui buvo veik visiškai nesuprantami. Stokojo Liepsna ir žmogiško smalsumo, todėl apskritai paėmus, žmonių paslaptys buvo gana saugios, nes tam, kuris galėjo visas jas kiaurai permatyti, nelabai teįdomios.

– Tavo pelkė sustiprėjo, – tarė jis. – Nepajėgei jos suvaldyti?

Moteris iš lėto papurtė galvą.

– Kai tu atsitraukei, nepajėgiau. Tavęs labai ilgai nebuvo, – ji giliai atsiduso, stengdamasi nuraminti mintis, neleisdama iškilti toms, kurios lyg didžiausios žuvys tūnojo dugne.

Įdėmus mėlynų akių žvilgsnis nuslydo nuo jos atgal į vandenį.

– Nepamenu, kada mačiau čia giedrą dangų, – tarė Gertrūda, užversdama galvą į viršų. – Nejaugi ją nužudei?

– Ne, – vis dar žvelgdamas kažkur į vandens paviršių tarė jos blyškusis pašnekovas.

– Kodėl? Juk galėtumei ją įveikti, – tarė Gertrūda, ir kiek patylėjusi pridūrė: – ir mane išlaisvinti.

Mėlynos akys vėl sugrįžo prie jos ir Gertrūda jautė, kaip žvilgsnis šįkart skverbiasi giliau, žvejodamas prasmę už jos žodžių. Pernelyg jos nė neslėpė, leisdama grožėtis visais savo vienišais vakarais žiemą, rudenimis, kai murkdydamasi purve rišo kryžius, naktimis, kai kūkčiodavo į pagalvę, negalėdama ilgiau tverti vienatvės. Įdėmiai studijavo jo veidą, vildamasi ten pamatyti nors vieną emociją.

Tačiau jis tyrinėjo jos mintis lyg vaikas su smilga vaikantis skruzdes – mažus, vieną nuo kito nesiskiriančius vabzdžius.

– Liepsna, – netekusi kantrybės sukuždėjo, o jos delnas nusileido ant jo krūtinės, tarsi ieškotų užuominos apie plakančią širdį. – Pribaik pelkę ir išlaisvink mane. Pasiimk drauge. Išleisk tą prašalaitį namo ir pasiimk mane pas Upės Saugotoją.

Ji išplėšė iš savo minčių gelmės paskutinį ginklą – visą savo ilgesį, belaukiant, kol jis sugrįš. Visas dienas, kai praleido veltui žvelgdama į tolį ir laukdama. Savo ašaras ir neviltį. Parodė jam viską, ką turėjo, jausdamasi lyg stovėtų nusirengusi nuogai, paprasta mirtingoji, laukianti dievybės verdikto apie savo netobulumą.

– Pelkė turi pasikeisti pati. Turi ją užkalbėti. Numaldyti ir įtikinti, – ramiai atsakė blyškus siluetas, bekraujes lūpas sudėjęs į labai žmogišką apgailestaujančią šypseną.

Gertrūda sukando dantis, kad iš jos minčių gelmės neišburbuliuotų visa, kas ten slėpėsi. Skruzdėlytės. Tik skruzdėlytės, – pagalvojo sau.

– Žinoma, – dusliai sukuždėjo.

– Suprantu, kad tau sunku, – tęsė jis tokiu pat mandagiu balsu, o žvilgsnis vėl nuklydo kažkur link susivėlusių pelkės medžių. – Mielai likčiau ir pagelbėčiau. Todėl ir atsivežiau Lauryną. Tikėjausi, kad galėsime čia likti, padėti tau ir jam papasakoti apie tai, ko nežino. Tačiau tavo pelkė dabar bus rami, o man reikia keliauti pas Upės Saugotoją.

– Taip, keliaukite, – paragino Gertrūda. – Aš susitvarkysiu.

– Gal užsuksime, kai viską išsiaiškinsiu, – žvilgsniu tebeklajodamas po nakties tolius, kalbėjo balkšvas siluetas. – Išmokysime Lauryną apie žoles ir užkalbėjimus.

– Esi ir jam numatęs kokį purviną užkampį? – purkštelėjo Gertrūda prieš spėdama prikąsti liežuvį.

Sutvėrimas klausiamai pažvelgė į ją.

– Ką turi galvoje? – paklausė, o Gertrūdai reikėjo vėl giliai įkvėpti, kad neprapliuptų nervingu juoku.

Tačiau susivaldė ir šyptelėjusi papurtė galvą.

– Nieko, Liepsna, pamiršk, – numojo ranka. – Eisiu miegoti. Labos nakties.

Blyškusis siluetas jai linktelėjo ir buvo benusigręžiąs į tamsų vandenį. O Gertrūdai pakirto kojas supratus, jog tai galas, atsisveikinimas. Rytoj jo vėl neteks. Ir net jeigu liktų, tai tik atitolintų neišvengiama: dienas, savaites, mėnesius ir metus vienatvės šioje pelkėje.

Neviltis suteikė jai drąsos. Prieš atšlydama, sučiupo jo ranką ir švelniai truktelėjo, lyg norėtų kažką pakuždėti. Liepsnai pasilenkus, švelniai prispaudė lūpas prie jo. Nors ir teigė sau, kad elgiasi taip nieko nesitikėdama, vis tiek nusivylė nepajutusi jokio virptelėjimo – nors užuominos nuostabos. Supratusi, jog nieko nepeš, atšlijo, o ją vėl pasitiko įdėmus mėlynų akių žvilgsnis.

– Kodėl tai padarei? – jis neklausė apstulbęs ar sutrikęs; net ne pasipiktinęs – tai Gertrūda irgi būtų laikiusi šiokiu tokiu laimėjimu.

Klausimas skambėjo lyg mandagus pasitikslinimas dėl žodžio, kurio pašnekovas dėl prasto kalbos mokėjimo nesuprato. Ji karčiai šyptelėjo.

– Nejau per tuos šimtmečius taip ir neišsiaiškinai, kodėl žmonės taip elgiasi? – paklausė.

– Išsiaiškinau. O tu, mane betyrinėdama, ar išsiaiškinai, kada taip elgiuosi aš?

Gertrūda nustebusi papurtė galvą. Blyškusis sutvėrimas, vis dar įdėmiai į ją stebeilydamas, nusišypsojo.

– Kai pasiimu kieno nors sielą, Gertrūda. O tavoji turi likti ten, kur yra – savame kūne. Ir rūpintis šia pelke.

Jis palinko ir prispaudė lūpas prie jos kaktos, o Gertrūdai pasirodė, jog į mintis padvelkė švelnus šiltas vėjas, akimirkai nunešęs šalin visus šešėlius ir dvejones.

Tačiau tai tęsėsi vos akimirką, ir netrukus Gertrūda iš saulėto vėjo gūsio prieglobsčio grįžo atgal į drėgną vasaros naktį savo užkampyje. Skaudžiai šyptelėjusi ji greitu žingsniu nukulniavo į trobą. Kai dirstelėjo laukan prieš užverdama duris, blyškus siluetas nejudėdamas stypsojo palei vandenį – lyg mėnesienos atspindys vandenyje, per klaidą išplautas į krantą.

Sukandusi dantis, mėgindama nuryti kylantį pyktį, Gertrūda nulindo į mažytį kambarėlį už virtuvės. Nusirengusi susisupo į patalus lovoje ir ilgai žvelgė į tamsą, tarsi ir ji būtų galėjusi žiūrėti kiaurai sienas ir kažką ten, aklinoje tamsoje, mačiusi.

***

Kai kitą rytą Laurynas nubudo jausdamasis puikiai išsimiegojęs ir tarsi visai būtų norėjęs paklausti, kas iš to, ką prisiminė iš ankstesnės dienos, buvo tikra. Ant jo kūno nebuvo mėlynių, nieko neskaudėjo. Per miglą atsiminė šviesą, kažką pelkėje, siaubą ir kryžius. Bet jo atsiminimai buvo lyg minkštas vaškas ir iš jų galėjai nulipdyti ką panorėjęs. Gal tiesiog sapnavo.

Todėl taip nieko ir nepaklausęs bei iki galo nesupratęs, ką jie veikė šiame kaimeliuke, jis netrukus pėdino link stotelės paskui Igną.

– Na, jau namo? – paklausė, pats iškėlęs telefoną virš galvos, vildamasis sugauti kokį pasiklydusį ryšio signalą.

Pastebėjęs, kad kompanionas ilgokai neatsako, klausiamai į jį pažvelgė.

– Man būtinai reikia nuvykti dar kai kur, – su apgailestaujama šypsena tarė Ignas, prisėsdamas ant suolelio.

Lauryno rankos bejėgiškai nusviro.

– O tas kai kur, tai kur tiksliai? Ir kuriam laikui? Aš... žinai, negaliu taip netikėtai išvykęs klajoti. Juk nieko nepasiėmiau – nė telefono neturėsiu, kaip įkrauti, o Benigna, greičiausiai, jaudinasi...

Jis vėl iškėlė rankas, it virgule telefonu ieškodamas magiško signalo.

Ir galiausiai, pasilypėjęs ant kupsto vos nenusirito nuo jo iš netikėtumo, kai prietaisas jo rankose vėl atgijo nuo į jį plūstančių pranešimų apie praleistus skambučius ir žinučių. Akimirkos džiaugsmą, kad galų gale pavyko pasiekti civilizaciją, tuojau pat pakeitė nerimas.

Giliai įkvėpęs, balansuodamas ant kupsto ir melsdamas telefono signalų dvasių neatimti iš jo šio trapaus ryšio su realybe, Laurynas surinko Benignos numerį.

– Klausau, – ji atsiliepė lėtai ir atrodė labai susikaupusi.

– Eeee, labas, – Laurynas tarsi ir turėjo planą, ką jai pasakys, bet šis pasirodė esantis toks trapus, kad neatsilaikė nė prieš tą vieną žodį.

– Labas, – tyliai atsakė ji.

Stojo tyla.

– Aš truputį turėjau neplanuotai išvykti, – pamėgino paaiškinti Laurynas, bet pats sau skambėjo įtartinai.

– M.

– Skambinai. Kažkas nutiko?

– Ne, nenutiko.

Vėl stojo tyla.

– Susirūpinai?

– Tu neatrašei ir nekėlei ragelio, – jos balsas kiek suvirpėjo, tada ji giliai įkvėpė ir atsiduso. – Ir tada tavo telefonas buvo išjungtas.

– Atleisk, taip išėjo. Čia... čia, matai, nelabai buvo ryšio.

Ir vėl nejauki tyla.

– O kur tu išvažiavai?

– Keliauju su draugu, jis paprašė palaikyti kompaniją.

– Keliauji kur?

– Ammm, buvom tokiame kaimelyje, Papelkiuose. Čia žiauriai daug kryžių. Tik jie nėra gražūs, tai tau nebūtų įdomu.

– Ir ką jūs ten veikiate? – Benignos balsas vis dar skambėjo tarsi nutolusiai – lyg atsainiai, lyg nepatikliai. Šiek tiek liūdnai. Laurynas vylėsi, kad tai tiesiog dėl blogo ryšio.

Vis tiek norėjo ją kaip nors pralinksminti, užtikrinti, kad jam viskas gerai, tačiau nė nežinojo, kaip atsakyti į jos paprastutį klausimą. Užmetė akį į Igną, ieškodamas kokio išsigelbėjimo, bet jis, kaip ir pridera, kai draugas kažką aiškinasi su savo dama, buvo nusisukęs ir stengėsi pokalbio negirdėti.

– Aš tau viską papasakosiu, kai grįšiu. Sutariam? Nusipirksim picos, atsidarysim alaus ir papasakosiu, kaip keliavau po keistus kaimelius ir viską, ką juose mačiau.

– O kada tai bus?

Jis ir vėl pasijuto beginklis prieš jos paprastą klausimą.

– Šią savaitę? – Laurynas vėl pamėgino klausiamai pažiūrėti į bendražygį, tačiau be jokios naudos.

Jį nudilgė mintis, kad premjera, į kurią planavo ją nusivesti, po savaitės jau bus įvykusi. Nejaugi sugebės suknisti ir tai? Nejau kaskart, kai kažką suplanuodavo, norėdavo sau ir pasauliui įrodyti, jog yra šio to vertas, kažkas truks plyš turėjo šiuos planus sujaukti? Jeigu ne jis pats, tai keistos istorijos, persimaišiusios su baisiais sapnais?..

– Bet tau viskas gerai? – po dar vienos tylos pauzės pertraukė jo mintis Benigna. – Čia nebus kokia tokia istorija, kurias mano tėvelis grįžęs vakare pasakoja iš teismo posėdžių?

Benignos tėvelis buvo garsus advokatas. Jis gynė kelis liūdnai pagarsėjusius asmenis, siejamus su organizuotu nusikalstamumu.

Laurynas kiek nervingai nusijuokė ir patikino ją, kad tikrai ne, jokio kriminalo. Būtinai netrukus grįš ir parašys. Taip, ir rašys, kol bus išvykęs. Taip, atsilieps ir taip, pasikraus telefoną.

Kaip jį pasikraus dar nenutuokė.

Jis padėjo ragelį ir giliai atsiduso.

– Ignai, kur mes važiuojam ir kada grįšim? – paklausė griežtai.

Jo kompanionas kurį laiką tyrinėjo Lauryną tuo keistu, tarsi kiaurai veriančiu žvilgsniu.

– Važiuojam iki artimiausio miestelio. Iš ten galėsi keliauti namo, – galiausiai tarė.

Iš miškelio pasirodė sukiužęs autobusas, kuris lingavo jų link, skindamasis kelią per kupstelius.

***


Ant autobuso nebuvo jokios lentelės, kuri informuotų apie tai, kur jis vyksta, bet Ignas labai užtikrintai į jį įlipo, iš kišenės išsitraukė saują monetų ir neskaičiavęs padavė jas vairuotojui, pasakęs „iki geležinkelio“. Vairuotojas atspausdino jiems bilietus, kuriuose buvo parašyta: „Papelkiai-geležinkelio st. „. Ignui jis neatidavė nė cento grąžos.

– Sakai, aš galėsiu važiuoti namo, – tarstelėjo Laurynas, autobusui krypuojant atgal per mišką. – O tu?

– O aš keliausiu toliau, – truktelėjo pečiais Ignas. – Juk sakiau, kad man reikia kai ką aplankyti. O tu, žinoma, grįžk pas Benigną.

Laurynas suraukė antakius. Draugo balse priekaišto neišgirdo, bet ėmė priekaištauti sau pats. Ar tikrai negalėtų paaukoti šiek tiek laiko ir padėti? Bet kaip gi Benigna? Bet kaip gi Ignas? Šis dabar neatrodė bejėgis. Tačiau Laurynas puikiai atsiminė, kaip jis gūždavosi ir nerdavo šalin nuo automobilių gausmo, priartėjus prie didesnės gatvės... Ar tikrai galėjo jį palikti? Giliai atsidusęs perbraukė rankomis per plaukus, tarsi taip galėtų nuvyti nemalonias mintis. Galvos, kai pasieks kelionės tikslą.

Buvo vėl nusiteikęs ilgai kelionei, bet vos susitaisė pasnausti, Ignas jį švelniai niuktelėjo, pranešęs, kad artėja jų stotelė. Atsidūrė dulkėtame vieškelyje, o aplink nebuvo nė gyvos dvasios, kiek akys užmatė plytėjo laukai ir pievos. Tik vėliau Laurynas pastebėjo, kad lygiagrečiai keliukui į abi puses driekėsi geležinkelio bėgiai. Priėjo nedidelę platformą palei juos, ant kurios buvo suolelis – kažkas, kas priminė traukinio stotelę.

Traukinys tolumoje pasirodė po maždaug dešimties minučių – vienintelis vagonėlis, kuriame tilpo ir mašinistas, ir keleiviai. Automotrisa buvo senutė, tačiau trinktelėjusi už jų durimis, smagiai nušliuožė tolyn per pievas. Kažkuriuo metu priėjo konduktorius ir Ignas padavė jam pinigų, kaip ir praėjusį kartą išsitraukęs iš kišenės ir nė nepamėginęs suskaičiuoti.

Važiavo ilgokai ir be jokių sustojimų – lyg traukinėlis būtų pasirodęs iš niekur, paėmęs juos ir dabar vežęs kaip tik ten, kur reikėjo. Laurynas ganėtinai nustebo, kai, traukiniui galiausiai ėmus lėtinti greitį, iš už geležinkelio viaduko išniro pažįstami miestelio, kurį prisiminė iš vaikystės, kontūrai. Kažkodėl po vizito Papelkiuose nesitikėjo, kad kelionė galėtų juos atvesti į tokią kasdienišką vietą.

– Manau, iš čia tikrai galėsi parvažiuoti namo, – tarė Ignas pakildamas.

Laurynas, irgi tuo įsitikinęs, pirmu taikymu nukulniavo prie kasos traukinių stotyje pasiteirauti, kada bus traukinys jam reikiama kryptimi.

Traukinys buvo – už kelių minučių.

Laurynas paskubomis išsilukšteno iš kišenės piniginę ir čiupo iš jos banknotą. Jį padėjęs į metalinę lėkštelę drauge su kasininke kurį laiką abu nustebę žiūrėjo į drėgną, dumblu aplipusį pinigą.

– Aš tokio tikrai negaliu priimti, – pareiškė moteris kitapus stiklo.

– Gerai, tada banko kortele? – klausydamasis įspėjimo, kad traukinys netrukus išvyks, nervingai pasiūlė.

– Kortelių neaptarnaujame, – taip pat kategoriškai pareiškė moteris ir mostelėjo į bankomatą kitoje salės pusėje.

Laurynas pasileido prie bankomato, paskubomis sukalė kodą, čiupo pinigus, vos nepaliko kortelės, grįžo jos, parskuodė atgal...

– Mes nebeparduodame bilietų likus tiek mažai laiko iki traukinio išvykimo, – sutiko naują kliūtį.

Tyliai keikdamasis Laurynas išrisnojo į peroną, o tada bejėgiškai stebėjo, kaip jo viltis vykti namo išrieda pamažu įsibėgėdama. Jis giliai atsiduso ir pasisuko į Igną. Šis apgailestaujamai šyptelėjo.

– Eime į autobusų stotį, gal ten sužinosime kažką gero, – pasiūlė.

Ir jie nuėjo į autobusų stotį. Ten sužinojo, kad niekas Laurynui reikiama kryptimi tądien nebevažiuos. Nebent norėtų vykti su penkiais persėdimais. Laurynas nenorėjo. Ignas pasiteiravo, galbūt tuomet dar bus autobusas į kaimelį, kur nuvykti reikėjo jam, bet sužinojo, kad ir tas neseniai išvyko.

Laurynas pasijuto bjauriai, kad štai tik užlaikė jį. O dabar jie dar turėjo rasti, kur pasidėti šioje nuošalioje kišenėje. Ignas atrodė nusiminęs ir suirzęs – kišenė jam, matyt, vis dar buvo kiek per didelė ir per triukšminga. Laurynas pasijuto dar nemaloniau.

Jie nupėdino iki parduotuvės, nusipirko mišrainės ir mikrobangų krosnelėje pašildytų bandelių. Laurynas viską godžiai sutaršė. Ignas buvo nealkanas.

Prieš išsikraunant telefonui spėjo parašyti Benignai žinutę, kur yra. Dėl viso pikto parašė, kad toliau keliaus į kažkokį kaimelį – ne visai todėl, kad tikrai būtų pasiryžęs keliauti su Ignu, bet tiesiog apsidrausdamas: verčiau buvo grįžti anksčiau ir ją nudžiuginti nei negrįžti ir priversti nerimauti. Velnias žino, kada gaus pasikrauti telefoną... Pamėgino pasiteirauti parduotuvėje, bet pardavėja jam padėti negalėjo arba nenorėjo.

Tada jie išsiruošė ieškoti, kur galėtų įsikurti nakčiai. Visgi paaiškėjo, kad ne taip paprasta buvo net ir tai, mat kelios užeigos ir vienas nušiuręs miestelyje buvęs viešbutėlis buvo pilni tolimųjų reisų vairuotojų.

Ignas buvo apniukęs, susigūžęs ir eidamas nepaleido Lauryno rankos, klupinėdamas ir atsitrenkdamas į daiktus. Laurynas sau stebėjosi, kad Papelkiuose, kurie buvo žymiai grėsmingesni, šis buvo gerokai vikresnis ir drąsesnis, bet paklausti apie tai nesiryžo. Juk jeigu ne jo užgaidos, gal Ignas nebūtų čia įstrigęs... O dabar, štai, įstrigę buvo abu, ir Laurynas pamažu nusiteikinėjo nakvynei po atviru dangumi, vildamasis kad gal nors nelis.

Tada Ignas timptelėjo jo rankovę ir pamojo sekti. Vis dar nerangiai, bet labai ryžtingai jis išvedė juos į miestelio pakraštį, o Laurynas netrukus pastebėjo, kad jie seka nuorodomis link kažin kokio švento urvo, kuriame esą kadais kažkas išvydo stebuklingą viziją. Jis kiek pyktelėjo, svarstydamas, ar tikrai turėtų gaišti laiką lankydami turistų traukos objektus, kai turi rasti nakčiai stogą virš galvos, tačiau nieko nesakė.

Garsioji ola buvo šlaite, besileidžiančiame link siauro upeliuko – Laurynas beveik neabejojo, kad jo vanduo laikomas gydančiu, nes veik visus panašius upeliukus žmonės laikydavo gydančiais. Jis gi tiesiog nudžiugo, kad galės nusiplauti suprakaitavusį veidą ir sriubtelėti kelis gurkšnius vandens.

Urvo anga, kur esą pasirodė kažkokia šventoji ar jos dvasia, buvo apkabinėta paveikslėliais, čia degė žvakučių, buvo padėta gėlių, o keli žmonės pakaitomis fotografavosi bei meldėsi. Ignas praėjo pro juos ir pro urvą ir, luktelėjęs, kol Laurynas pasisems stebuklingų šaltinėlio galių, nuvedė tolyn link miškelio.

– Tas urvas daug gilesnis nei žmonės galvoja, – prašneko. – Ir ta dalis, kurioje sumanė melstis, gerokai mažiau įdomi nei tolesnės.

– Kaži kodėl žmonės nusprendžia garbinti tokias vietas? – purkštelėjo Laurynas.

Urvas, žinoma, buvo neblogas ir apskritai labai tiko istorijai apie paslaptis ir dvasias.

– Papasakosiu, – kiek mįslingai šyptelėjo jam Ignas.

Netrukus jie pasiekė sausą grotą, kurioje žėlė šiek tiek žalumos, samanų. Tolumoje girdėjosi besišnekančių urvo lankytojų balsai. Laurynas apsidairė, kiek nustebęs, bet apskritai visai patenkintas. Tai tikrai buvo geriau nei bet kokia kita alternatyva, kokią jis gebėjo sugalvoti.

Taigi jie įsikūrė šventame urve.

Laurynas dar sulakstė iki artimiausios parduotuvės dešrelių, kad jie turėtų ko užkąsti. Grįžęs rado sukurtą laužą, kuriame smagiai liepsnojo keli dideli rąstai. Įtariai pažvelgęs į savo smulkutį bendrakeleivį visgi ir vėl pasiliko klausimus sau, tik įsitaisė šalia ir, susiradęs šakelę, ėmė peiliuku smailinti galą, kad galėtų patogiai pamauti dešreles.

– Kažkada šis miškas buvo tankus ir neįžengiamas, – netikėtai prakalbo Ignas, kuris sėdėjo pasirėmęs į urvo sieną nugara ir užsimerkęs. – Žmonės į jį nekeldavo kojos – nebent tie, kurie išeidavo nešini virvagaliu ir niekada nebegrįždavo. Arba tie, kurie nieko nebijojo, numodavo rankas į prietarus ir įspėjimus, blogus ženklus. Tie, dažniausiai, taip pat nebegrįždavo.

Ignas atlaidžiai nusišypsojo.

– Vieną dieną žmonės pastebėjo, jog miško tankmėje kažkas pasigyveno. Iš pradžių manė, jog žvėris, todėl kūreno pamiškėje laužus, tikėdamiesi, kad taip jį atbaidys. Tačiau ilgainiui suprato, jog tai būtybė, panaši į juos. Tada jie nusprendė, kad tokiame piktame miške gali apsigyventi tik nelabasis. Sukaupė drąsą, apsiginklavo, pasiėmė deglus ir išėjo jo ieškoti.

Laurynas, išsitraukęs iš ugnies apskrudusią dešrelę, mėgino ją diskretiškai sužiaumoti, kad nesutrukdytų draugo pasakojimo.

– Jie nustebo pamatę, jog miškas – nebe toks, kokį prisiminė: nebesivijo kibiomis šakomis aplink gerklę, nesikėsino krūmų dygliais į odą, nebeužspeisdavo iš visų pusių. Takas nebeprapuldavo klaidindamas ir vesdamas gilyn į neįžengiamą tankmę. Stebėdamiesi žmonės ėjo vis gilyn, kol pasiekė upelį. Ėjo palei srovę, kol priėjo urvą, o ten pamatė sutvėrimą, kurio ieškojo. Jie išsigando, tačiau pulti nesiryžo, nes jis jiems priminė angelą. Todėl puolė prieš jį ant kelių.

Jis šyptelėjo ir nutilo.

– Ir... ką darė sutvėrimas?

– Nieko, – nusijuokė Ignas. – Liepė stotis, nieko nesibaiminti ir eiti namo. Taip jie ir padarė. Tačiau netrukus istorija apaugo įvairiomis legendomis, o urvas jų istorijose tapo šventas.

Jis nutilo, ir jie galėjo girdėti tolumoje klegančius urvo lankytojus.

– Išties, puikus urvas. Nors man jis labiau patiko, kaičia buvo mažiau žmonių, – pridūrė Ignas ir pasimuistė patogiau įsitaisydamas, tarsi groblėta siena būtų buvusi pagalvėlių krūva.