Šventasis I.II

Kūrinio pradžia čia: https: //www. rasyk. lt/kuriniai/254760. html

---

Miestui įmigus lengvu vasaros nakties miegu, vienoje seno parko medžio viršūnėje susirangė balkšva figūra.

Sveiki, medžiai. Dangau. Žvaigždės. Jūs nepasikeitėte.
Sveiki, pastatai, automobiliai, asfalte. Jūsų padaugėjo.
Sveiki, žmonės. Jūs man greičiausiai galėtumėte pasakyti, kiek laiko miegojau.

Ilgos blakstienos suvirpėjo ir prasiskyrė, o tarp jų pasirodė dvi didelės akys – mėlynos lyg ežeras ir tarsi ežere jų gelmėje nardė nežinomos paslaptys. Jos spoksojo į panoramą priešais.

Balkšvas sutvėrimas, lyg keistas naktinis paukštis, sėdėjo nekrutėdamas ilgas valandas – dairydamasis, tyrinėdamas, bandydamas suprasti pasaulį, kuriame pramerkė akis. O su pirmaisiais saulės spinduliais vikriai lyg voverė nusikepurnėjo žemyn ir dingo parko tankmėje.

***
 
Nuo tos nakties Laurynas Igną vis sutikdavo kaimynystėje.
Kaskart, kai šis prasilenkdamas mandagiai pasisveikindavo ir jie persimesdavo keliais žodžiais, Laurynas sau nusistebėdavo, kaip kartais gali įsisiautėti vaizduotė. Dienos šviesoje jo naujasis pažįstamas visai neatrodė kuo nors išskirtinis. Jo plaukai siekė maždaug pečius ir buvo kiek purvinai gelsvi. Pats jis buvo gana smulkus ir neaukštas, ką dar labiau pabrėžė per dideli languoti marškiniai, kuriuos visad dėvėdavo. Buvo naivaus ir kiek vaikiškai putlaus veido. Ir kaskart į jį žiūrint Laurynui jų pažinties aplinkybės atrodė vis labiau abejotinos. Gal tik pastebėjo jį parko glūdumoje ir priėjo pasiteirauti, ar viskas gerai, o visa kita vėliau susapnavo?..

Su Saule apie Igną nebesikalbėjo. Ji jo, rodos, nebesutiko, be to, jie įrudenėjus smarkiai susipyko ir ji išsikraustė. Laurynas pernelyg nė nesusisielojo – tarsi tai jo neliestų. Lyg jo gyvenimas būtų ne apie jį patį, o tik linguotų per jį it troleibusas, susirinkdamas žmones, kurie pageidavo vykti drauge, ir vėliau juos taip pat abejingai išleisdamas.
Vasaros žaluma prisirpo į rudens spalvas, kurias nuplovė lietus, o jo purvinus tonus užklojo mieguista žiemiška šlapdriba. Galiausiai lyg rytas po slogaus sapno atėjo pavasaris.

Ir tą pavasarį Lauryną ištiko kai kas iš tiesų įdomaus. Kai kas turėjo dideles mėlynas akis, kaštoninius plaukus ir buvo vardu Benigna.

***

Nuo pat draugystės pradžios Laurynas puikiai suprato, kad Benigna skirta ne jam.

Žinojo, kad turėtų palikti ją ramybėje, kol nesugadino kažko jos nuostabiame gyvenime. Bet būtent jausmas, kad ji – ne jam, traukė lyg magnetas.

Benignos universitetas buvo netoli jo darbo. Ji studijavo menotyrą, buvo ką tik grįžusi iš užsienio, kur pusmetį mokėsi pagal laimėtą stipendiją. Jos tėvai buvo pasiturintys meno kolekcininkai. Laurynas, tuo tarpu, dirbo parduotuvės, kurioje Benigna kartais pirkdavo bandeles priešpiečiams, sandėlio darbuotoju.

Būsimoji menotyrininkė Benigna pati atrodė lyg išlipusi iš paveikslo. Ji buvo tragiško, priverčiančio stabtelėti grožio mergina: apskritu veideliu ir didžiulėmis akimis, pečiais vilnijančiais plaukais. Atrodė lyg porcelianinė lėlytė, per trapi šiam pasauliui, galinti bet kada pažirti ant grindinio į smulkias šukeles.

Pažirti į smulkias šukeles.

Kaskart, kai pagalvodavo apie šį palyginimą, kuris ne kartą sukosi galvoje jų pažinties pradžioje, Lauryno gerklėje įstrigdavo ašarų kamuolys – didelis ir sprangus.

Taip, tai buvo dar viena „kas jei“ istorija.

Kas jei Benigna nebūtų buvusi tokia užmarši? Jeigu jis tą popietę nebūtų pastebėjęs, kad ji ant prekystalio paliko pirštinaitę, nebūtų jos pasivijęs ir šios padavęs? Benignai šis susidūrimas buvo toks netikėtas, kad ji tik pažiūrėjo į jį išgąstingos stirnos akimis ir, nedrąsiai šyptelėjusi, nukūrė šalin, sugniaužusi jo radinį. Bet to žvilgsnio pakako, kad Laurynas vėliau melstų likimo padėti jai pamiršti kokį niekutį – kartą vos susiturėjo nenuskubėjęs paskui su pirkinių čekiu. Tačiau jau kitą savaitę gavo vytis ją su milžiniška Renesanso dailės knyga. Vėliau buvo šalikas. Medžiaginis maišelis. Akiniai nuo saulės.

O galiausiai išaušo diena, kai Benigna, stoviniuodama parduotuvėje sugavo jo žvilgsnį ir šypsodamasi lengvu mostu it netyčia nusibraukė nuo pečių skarelę. Laurynas besidaužančia širdimi pakėlė lengvutį audeklą ir išsekė paskui. Pasivijo ją. Kurį laiką taip ėjo tylėdami, galiausiai ištiesė jai šalikėlį. Benigna sukikeno, papurtė galvą ir, šyptelėjusi jam, šmurkštelėjo už didelių ir sunkių universiteto durų. Laurynas dar kelias dienas po to turėdavo vis išsitraukti šalikėlį ir pačiupinėti, kad patikėtų, jog jis tikras ir jis iš tiesų jį turi.

Jie susitikdavo prie parduotuvės tarp jos paskaitų. Kai turėdavo pinigų, Laurynas ją nusivesdavo į kavinę ir Benigna jam pasakodavo apie paveikslus ir skulptūras su tokia meile, lyg šie būtų buvę jos geri draugai. Jie eidavo į spektaklius, kino festivalius bei parodų atidarymus ir Laurynas ten jausdavosi kaip netašytas stuobrys. Bet Benigna atrodė laiminga, todėl laimingas buvo ir jis.

Dėl jos buvo pasiryžęs viskam, visiškai viskam.

Vėliau, paskendęs apmąstymuose apie visas neįvykusias galimybes, ne kartą savęs klausė, kas, jei tai iš tiesų būtų buvusi tiesa.

***
 
Žiemą Igną matydavo retai – gal kad vėjuotą parką stengdavosi įveikti kuo greičiau ir nesidairydavo, su kuo gi pasišnekučiavus. Prasilenkė ir pasisveikino keletą kartų, vėliau matė jį klajojantį kažkur tarp medžių.
Atėjus pavasariui vos nudžiūvusius parko suoliukus nutūpė pasidžiaugti pirmaisiais saulės spinduliais išlindusios pagyvenusios rajono ponios. Kažkada jos, matyt, užšnekino parke klajoti mėgusį jaunuolį. O dar net dorai neįpavasarėjus, visos rajono moteriškės Igną jau ne tik puikiai žinojo, bet ir absoliučiai dievino.

Dabar Laurynas matydavo jį sėdintį ant suoliuko jų būrelio viduryje, vaišinamą džiovintais obuoliais, naminiu pyragu ar sausainiais. Žinodamas, kad pagyvenusioms ponioms pasitikėjimo nekelia, Laurynas jų vengdavo, tačiau Ignas turėjo sugebėjimą suburti apie save žmones – net ir visiškai priešingus, todėl kartais jis savo paties nuostabai imdavo su šiomis poniomis šnekučiuotis apie orą ir laukines kates, o tais atvejais, jeigu jų blyškiojo draugo nebūdavo netoliese, ir apie Igną.
Tiesą sakant, jeigu jo nebūdavo šalia, moteriškės parke visada kalbėdavo tik apie Igną ir visada jo gailėdavo.

– Dievuliau, toks geras vaikinas ir toks vargšelis... – dūsaudavo viena.
– Visiškai vienas šiame pasaulyje, vargdienėlis, – antrindavo kita.
– Tėveliai mirę, nei senelių, nieko neturi...
– Kad bent sveikas būtų, o dabar va, dar ir neįgalus, varge, tikrai bėdos po vieną nevaikšto.
– Nevaikšto, tikrai nevaikšto. Bet gi matai, kenčiantiems – dangus, o Ignutis tikras angelėlis.

Išsiaiškinę, kad jų parko draugas yra našlaitis ir labai prastai mato, parko moteriškės ėmėsi jį iš visos širdies globoti. Lyg benamį katinėlį paeiliui kviesdavosi į svečius, vaišindavo mišrainėmis ir kotletais, rengdavo megztiniais ir striukėmis. O šis viską priimdavo ramiai ir nuolankiai.

Laurynas irgi pamėgo šį melancholišką tylų žmogų, todėl mielai pasivaikščiodavo su juo po parką. Dabar išties pastebėdavo, kad Ignas sunkiai orientuojasi aplinkoje, dažnai kliūva už nelygumų. Laurynas ilgainiui suprato, kad parkas yra vienintelė vieta, kur šis jaučiasi saugiai. Prisiartinęs prie vienos iš didesnių gatvių, supusių parką, Ignas sukdavosi atgal, skųsdamasis, kad jam nemalonus automobilių triukšmas.

O vakarais, kai visos ponios sugužėdavo namo žiūrėti pokalbių laidų ir parkas ištuštėdavo, blyškusis jo gyventojas stryktelėdavo į kurį nors iš aukštesnių medžių ir kopdavo į jo viršūnę, kur dairydavosi ir klausydavo, uosdavo orą ir laukdavo.

Laukė visą rudenį ir žiemą, snausdamas lapų krūvose ar po plono sniego sluoksniu, rymodavo savo drevėje, kartais nepajudėdamas ištisas savaites. Tai nebuvo nekantrus žmogiškas laukimas, skaičiuojant dienas, valandas ir minutes, nerimaujant ir išgyvenant. Laukė jis ramiai kaip medžiai visą žiemą laukdavo pavasario, kaip jo laukdavo į žemę pabirusios jų sėklos, kaip laukė miegantys vabalai. O belaukdamas džiaugėsi tuo, ką šis laukimas jam dovanojo: ūkanotus rudens rytus pažliugusiose pievose, tarp namų ir medžių kaukiančio vėjo muziką, iš dangaus be garso besileidžiantį nuostabų sniegą, pirmuosius žolės stiebelius saulėtame pievos lopinėlyje, pažįstamas paukščių giesmes. Net ir žmogišką kompaniją, tą būrį rūpestingų moterų, taip norėjusių jį globoti. Ir jis leidosi globojamas lygiai taip pat, kaip leisdavosi kiaurai permerkiamas lietaus ar užpustomas sniego.

Taip pamažu vėl įvasarojo. Naktys buvo trumpos ir kvepiančios, pilnos garsų ir gyvybės, o medžio viršūnėje besisūpuojantis sutvėrimas gėrė visa tai į save, džiaugėsi bei laukė.

Ir vieną naktį jo visur ir niekur žvelgiančios akys nakties glūdumoje kažką aptiko: vieną nuvargusį lašelį gyvybės.  Balkšva figūra pravėrė siauras bekraujes lūpas ir sukarkė. Taškelis tolumoje sukarkė atgal.

Laukiau tavęs, paukšti, ir tikėjausi žinios, kurią man atnešei. Kažkas vyksta, kažkas prasideda, kažkas telkiasi – lyg lietaus debesys toli horizonte. Kažkas bus.

Išties, metas man sugrįžti.  

***

Tą vakarą Laurynas namo nuo stotelės žingsniavo puikiai nusiteikęs: planavo nedidelę staigmeną Benignai ir iš anksto mėgavosi jos džiugesiu.

– Laurynai, – iš malonių apmąstymų pažadino pažįstamas mandagus balsas. – Sveikas.
– Ignai, labas, kaip gyvuoji, – išsiblaškęs sumurmėjo jis, patapšnojęs jam per petį.
– Man reikia vienos paslaugos, – tarė Ignas.
– M? Paslaugos? – Laurynas atsigręžė į kompanioną.
– Taip, – linktelėjo Ignas, susmeigęs į Lauryną savo įdėmų žvilgsnį. Šis vis dar kiek trikdė. – Man reikia tavo pagalbos, kad galėčiau išvykti.
– Išvykti? Kur tu nori vykti? – priblokštas sustojo Laurynas.
– Turiu pasimatyti su keliais žmonėmis. Manau, man reikia į autobusų stotį.
– Nori kažkur važiuoti?
– Taip.
– Tiesiog taip? Kada? Ir kur? – Laurynui pasidarė kiek neramu.
– Kaip įmanoma greičiau. Galbūt rytoj. Manau, kad reikiamą autobusą rasiu apie vidurdienį.
– Ammm, aš tuo metu dirbu, – susiraukė Laurynas.

Ignas nieko neatsakė.

– Pamėginsiu atsiprašyti iš darbo, – po trumpos tylos raukydamasis pridūrė.
– Labai tau ačiū, – nusišypsojo Ignas. – Susitikime tuomet rytoj čia. Aš tavęs lauksiu.

Laurynas namo grįžo jau mažiau užtikrintas. Žinoma, viena kelionė iki autobusų stoties negalėjo sujaukti jo planų – kaip ir vienas nekaltas pamelavimas darbe, jog apsirgo. Benigną nudžiuginti bilietais į filmą galėjo kitą dieną.

Tačiau Laurynas kažką nujautė.

O gal jam taip ėmė atrodyti vėliau – kai ėmė nutuokti, į ką įsipainiojo. Gal tada ir nusprendė, jog apnikęs nerimas buvo nuojauta. O tąkart jis tiesiog nerimavo, kad jo trapusis draugas ruošiasi vienas kažkur vykti.
Kaip ten bebūtų, kitą rytą jis paskambino į darbą ir įtikinamai papasakojo, jog šiek tiek sunegalavo. Gavęs palaiminimą sveikti, nusiprausė ir nusiskuto, kelis kartus perbraukė šukomis plaukus, susirado švarius marškinėlius ir apsimovė savo sunešiotus, bet labai jam mielus džinsus, įsispyrė į sportbačius ir, įvertinęs, kad lauke vėsu, dėl viso pikto persimetęs per petį odinę striukę, iškulniavo į parką ieškoti Igno, vis dar vildamasis, kad šis persigalvojo ir niekur važiuoti nebenorės.

Tačiau jis sėdėjo ant suolelio, susidėjęs rankas ant kelių, ir laukė, įsmeigęs žvilgsnį kažkur priešais save. Neturėjo nei kokio krepšio, nei kuprinės. Tai Lauryną kiek nuramino, kad, matyt, toli jis nekeliaus.
Diena pasitaikė be galo karšta ir Laurynas šimtą kartų pasigailėjo, kad pasiėmė striukę. Autobusų stotis plytėjo priešais lyg didelė betoninė dykuma, mirganti karštu oru, o autobusai atrodė lyg priešistoriniai metaliniai gyviai, atšliaužę čia pasimėgauti šiluma.

Senas žalias autobusas aikštės vidury blerbė ir tvoskė karščiu į sušutusius keliautojus: jie traukė namo sutvarkę reikalus ar į sodybas užmiestyje – tai, ko ir buvo galima tikėtis iš žmonių, viduryje dienos besibūriuojančių aplink autobusą, vykstantį tolimu maršrutu kaimiškų vietovių kryptimi.

Ir kai Ignas užtikrintai nusivedė Lauryną būtent prie šito autobuso, šis iš pradžių gerokai nustebo, o vėliau susirūpino.

– Ignai, o kur tu tiksliai vyksti? – paklausė kokį penktą kartą.
– Aplankyti senų draugų, – kokį penktą kartą atsakė šis.
– Toli?
– Nežinau, kas yra toli.
– Na, koks čia miestelis? Kaimas? Kiek kilometrų?
– Vargu, ar būsi girdėjęs – Papelkiai, – atsakė Ignas. – O kiek iki jo kilometrų nenutuokiu.
– Bet... tu juk nieko nepasiėmei, – toliau rūpinosi Laurynas.
Ignas atsakė malonia ir švelnia šypsena.
– Viską, ko man reikia, turiu su savimi, – tarė, grįžteldamas į draugą.

Ir tai jis pasakė taip užtikrintai, kad Laurynas nedrįso nieko daugiau klausti. Galiausiai pavėsyje parūkęs vairuotojas atpėdino prie autobuso. Keleiviai, vildamiesi autobuse rasti atokvėpį, ėmė grūstis artyn, stumdami  Igną su Laurynu, stovėjusius eilės priekyje.

Ignas, sužvejojęs kišenėje saują monetų, ištiesė jas vairuotojui. Šis abejingai suskaičiavo monetas ir atspausdino bilietą.

Laurynas stypsojo už Igno draskomas daugybės prieštaringų minčių bei vis stiprėjančio nerimo.

– Na, važiuoji? – atsisukęs į jį paklausė Ignas tokiu pat ramiu ir užtikrintu balsu.
– Aš?.. – suvapėjo Laurynas.

Kažkur už jo pasimuistė nepatenkinta moteris su dideliais nešuliais, priekaištingai baksnodama jį judėti pirmyn arba trauktis.

Ignas tik mandagiai šypsojosi, kantriai laukdamas ant autobuso laiptelių stypsančio draugo, lyg ne jis, o Laurynas veržtųsi keliauti, o jam tereikėtų palaukti, kol bendrakeleivis galų gale apsispręs ir padarys tai, ką šiaip ar taip turėjo padaryti.

Ir Laurynas po to lygiai taip pat daugybę kartų savęs klausė, ar tai buvo jo sprendimas. Ar tikrai pats tuomet apsisprendė žengti tuos kelis likusius žingsnius į tvankią autobuso gilumą ir rasti jiems vietą atsisėsti? Tačiau visa tai irgi buvo spekuliacijos. Vienintelis faktas buvo tai, jog tuomet, kai vairuotojas paskui paskutinį keleivį užvėrė duris, Laurynas sėdėjo autobuse.