2. ???...

Klaustukas prie klaustuko...
Atrodytų, nelyg  kariai rikiuotėje
kuri ateina visuomet anksčiau
nei karo metas.

Savęsp šalis dar vis 
neįžvalgyta kaip valstybė,
o ir žemėlapy nežinanti savęs
Raidžių dviejų žodely – Aš
įteisinusi savo būtį
ir tiek pakanka jai,
kad įsijaustų nemenkiau kaip Visata.
O man, beje, dar įkuždėta iš kažkur,
kad jai nesvetima,
net malonu girdėti
ją šaukiamą  –
šalis, šalelė Ašašai.

  Tai gal tiek ir šįkart, a?
  Taip, bandau eiliuoti, bet nemanau, kad susipyksiu su savimi, jeigu palikęs jas, šitas šešiolika eilučių ant popieriaus, ir pats nuoširdžiai manysiu ir kitus įtikinėsiu, kad reikalai pajudėjo, kad pagaliau nesidroviu imtis didesnių darbų, negu įmanoma, o gerklėje vienu metu turėti ne tik Poe (poeziją), bet ir Pro (prozą). Aplenkęs šiukšlių dėžę, nusitaikiau į dienoraštį, bet ir pastarasis užsitrenkė durimis kone prieš pat nosį. Nei žodis, nei rankos nepakyla į jas pasibelsti. Ir būtent tai tas metas, kai paregiu, kaip Foto objektyvas ruošiasi įsilaipinti į kengūros sterblę. Iš kur toks sumanymas ir kodėl jis būtent jųdviejų daliai?..