Tyčia – netyčia, bet atvertęs šią nuotrauką užtrunku prie jos ilgiau. Man ji atrodanti labai imli ir nuoširdi, lyg ir ragina išsikalbėti, bet neužsiimant plepalais, tiesiog išsikalbėti apie (bent kaip aš suprantu) rūpimus žmogui dalykus. Nesakau, kad apie tai nekalbėta, bet man darosi smagu, kad tokio pašnekesio tartum nesikrato ne tik kengūra, bet ir foto objektyvas. Tačiau gal tai kažkas iš kone šimtamečio senio pačiaudėjimų?
Neginčiju, gal ir taip, bet reikalas jau pradėtas. Pasistengsiu būti kantresnis ir reikalą suvokti geriau. Ir taip Buvo Nebuvo
Šis mano matymas
tik iš vaizdelio nuotraukoje mažoje –
žalia erdvė nelyg rasojanti žolė
ir jie abu...
Ji – kengūra, Australijos pilietė,
o jis?
Ne tai, jog netikiu,
kad Foto objektyvas žvalgo jos akis,
bet vis dėlto nepaprasta girdėti
kaip dievagojasi,
kad taip gražaus, tiek daug
kelionėse po kosmosą
lig šiol nebuvo matęs:
– Turbūt dievuliai pasiuntė ateiti pas tave,
kad ir netyčia žvilgterėjęs į akis,
pasauliui tarčiau Foto objektyvo žinią:
[i]Kengūra, savo akyse
aukščiausius kosmosus nešioji.
Džiaugiuosi net ir tuo
kad šitąkart sterblė tuščia.
Ar nemanai, kad tai galbūt
taip pat dievybių dovana?
Bet, o kengūra, te nebūna žodžių daug.
Tikiu tavo akim.
Tikiu tavo sterble...