Mes sedėjom trobelėje miške,
prie stalo, ant kurio gulėjo
popieriaus lapai su klausimais:
- Kur mes?
Kita pus.
- Kada mes?
o kas esame mes?
- O kodėl esame mes?
*
Nepatiko man šie klausimai,
nes viskas prasidėjo labai seniai,
žymiai ankščiau, negu galėjau prisimint ir
atsekti. Kaip seniai?
taip seniai, kaip buvo
paveiksluose rodyta.
Pradžioje buvo Jaunuolis
ir Žmogus Juodu Liežuviu,
Gyveno bute, ketvirtam aukšte,
Matėsi vonioje, per veidrodį, kartais.
Vėliau jie gyveno mėlynam kambaryje,
tiksliau gyveno ten Žmogus Juodu Liežuviu,
nes Jaunuolis,
čia nepaliko jokių,
gyvenimo žymių.
Ten dužo paskutinis puodelis,
ir Žmogus, nesuprantu, jis nemirė,
bet likom mes ir jo ištremtas sūnus
Aš nežinau, Žmogus, ne tai, kad viltį prarado,
bet stojęs prieš absoliutą,
spėlioti-nustojo-kurti
Toliau kūrėme mes. Apie Juos,
kurie taip ir nepabaigė savo kūrinio,
arba bent aš jo vis dar negaliu suprasti.
Čysta. Čysta sėdo tvarkyti palikto jovalo,
o aš visko aprašinėti, tada rengėme ekspedicijas
brolių pėdsakais ir panašiai,
atsirado Redaisas - sūnus,
Grikių berniukas - protagonistas
ir visi likę.
Praėjus keturiems kokiems metams
po to kai užkėliau akmeniu Žmogų,
vėl pradėjau tapyti,
bet ar šitie paveikslai irgi jo?
Paskutinis paveikslas buvo apie tai,
kai Jis ėjo į dangų ir gimė Redaisas,
bet paveikslų po to buvo irgi.
Taip mes sedėjom, trobelėj miške ant sofų,
žinodami, jog mūsų klausimai yra verti gyvybės.
Jis delnu pritrėškė uodą prie stalo paviršiaus
ir paklausė:
- ar tiki?
*
190408122022