nueik nežinia kur – atnešk nežinia ką (dirbtuvės nr. 2, pianissimo)

Vilius, Povilas, ir kiti Ramūno draugai buvo sukrėsti draugo mirties, taip neteisingai ir nepelnytai atimtos jaunos gyvybės. Mokytojai ir psichologai bandė kalbėti ir guosti nusiminusius vienuoliktokus, bet jų pastangos mažai gelbėjo. Ką gali pasakyti septyniolikmečiui, kas padėtų suprasti neatsiejamą nuo gyvenimo skausmą? Gal taip buvo nulemta? Viskas turi savo priežastį, kad ir kaip sunkiai įžvelgiamą ir suprantamą? Karma? Ar paprastas keletos faktorių sąveikos rezultatas. Kiekvienas paaiškinimas galimai teisus, bet galų gale, koks skirtumas? Fakto nepakeisi.

Ramūno draugai pamažu grįžo į buvusį ritmą. Mokykla, namų darbai, artėjantis pavasaris, saulė, vis ilgiau šildanti ir kviečianti į lauką, užklasinės veiklos, merginos – gyvenimo rūpesčiai ir maži džiaugsmai plukdė visus į priekį.

Vilius, Povilas, Milda ir Kotryna vieną penktadienį po pamokų atvažiavo į miestą, vakare suplanavo eiti į vakarėlį, pašokti, kažko atsigerti. Dabar grupelė buvo Katedros aikštėje ir spardė nertą kamuoliuką, jų mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas.

- Vau, geras bajeris, parodyk kaip padarei, - Kotrynai padarė įspūdį Povilo manevras kojomis.
- Aha, reikėjo šimtą kartų kartoti, kol išėjo. Va, kai jis leidžiasi žemyn maždaug pusiaukelėj, pradedu suktis ratu, pėdą pakreipiu šonu ir pagaunu kamuoliuką, tada vėl išmetu į viršų.
- Neblogai, neblogai, - nutaisęs rimtą miną pritarė Vilius. – Bet ar tu moki šitaip? – nertinukui atskridus pas jį, tris kartus paspyręs koja, sustabdė ant iškelto kelio, tada ant kojos pirštų, vėl išmetė kamuoliuką į viršų ir nukreipęs pėdą žemyn pagavo and kulno, tada paspyrė toliau Mildai.
- Vau, geras. Fainai atrodo. – pagyrė Milda ir nusišypsojo.
Buvo juntamos draugiškos varžybos tarp Viliaus ir Povilo, kas geriau pasirodys prieš merginas. Visi buvo draugai, bet natūralu, kad vaikinai nori išsiskirti iš kitų, būti pastebėti, palikti įspūdį merginai, kritusiam į akį. Dar šiek tiek pažaidę, kompanija nuėjo į Cafe de Paris, kur vakare vyks šokiai.

Povilas ir Kotryna sėdėjo prie baro. Kompanijai patiko ta vieta dėl smagios muzikos, skanių gėrimų ir spalvingų personažų, kurie ten lankydavosi. Šalia jų sėdėjo neaiškaus amžiaus seniokas, apsirengęs tigrinių raštų puskailiniais, odinėm kelnėm, juodais auliniais batais, su purvina skrybele nusmaukta ant išsipešusių plaukų. Jis gėrė akivaizdžiai ne pirmą bokalą alaus ir turėjo pasistatęs dvi stopkes šalia alaus. Turbūt koks nors menininkas, pagalvojo draugai prie baro, bet jau gerokai pavargęs. Jis karts nuo karto kažką sumurmėdavo, nesuprasi ar sau ar kam nors aplinkui, bet sėdėjo ramiai ir niekam netrukdė.

- Neik basas per vandenį, - pasilenkęs į Povilo pusę, kuris sėdėjo arčiau jo, sumurmėjo senis.
- Čia man sakai? – atsisuko Povilas ir Milda už jo. – Ta prasme basas per vandenį?
- Pagalvokit patys, - sugargaliavo vyras. – Nesušlapkit kojų eidami basi. Kiek kartų ėjau basas, visada sušlapau.
- Mm, gerai.
- Kai buvau jūsų amžiaus, mokiausi Akademijoje. Tais laikais švęsdavom su dėstytojais smarkiau, negu su kitais studentais. Oficialiai tai vadinosi peržiūros, kur aptardavom nutapytus darbus, bet tai buvo smulkmena, įžanga, preliudija. Tikros diskusijos, bendradarbiavimo idėjos, vertinimai ir šventimai vyko po to. – pradėjo pasakoti seniokas. – Vieną kartą sugalvojom lenktyniauti, kas pirmas užkops ant Gedimino kalno. Aišku, prieš tai išgėrėm bačką alaus ir vyno. Buvo ragai.
- Mes dar mokykloje, bet skamba įdomiai, - pasakė Vilius. – Tai ponas esat dailininkas?
- Gali ir taip pasakyti. – susimąstęs atsakė vyras. – Algirdas.
- Aš irgi planuoju stoti į Akademiją, - pridūrė Kotryna.
- Gerai, stok, pasauliui reikia menininkų. – tarė ir užsivertė stopkę Algirdas.
- Gal turite kokį patarimą studijoms? – su šypsena paklausė mergina.
- Oi, mano patarimas kaip žąsies šūdas, mažai vertas. Pasakysiu tik tiek, kad klausytum vidinio balso ir pieštum, kaip širdis sako. Aplink bus pilna susireikšminusių aštriadančių, kuriems didžiausias kaifas sumalti tavo kūrinį į dulkes. Ir šaip gyvenimas kiš kiek nori distrakcijų, visiems iš tavęs kažko reikia, kas nors būtinai paprašys, nueik nežinia kur – atnešk nežinia ką, tai kokia nelaimė atsitinka, žiūrėk vieną savaitę nėra už ką duonos nusipirkti, kitą savaitę baliavoji kaip pižonas. Visko bus, bet todėl ir įdomu gyventi. – bėrė žodžius apšilęs tapytojas ir užsivertė antrą stapariką skaidriosios.

Tuo tarpu muzikos įkarštyje Vilius ir Milda sukosi ratu, artėjo vienas prie kito, tolo, vėl artėjo, nenuleisdami akių vienas nuo kito šypsojosi, aplinkui masė žmonių šėlo, šoko, nakties linksmybės beveik pasiekė kulminaciją. Vilius apkabino Mildą, delnais apglėbė jos veidą ir iš lėto pasilenkęs pabučiavo į lūpas. Jis nebuvo tikras, kad jam atsakys tuo pačiu, bet Milda to laukė ir pilnai atsidavė ilgam, karštam, saldžiam bučiniui. Skambant šokių muzikai susipynę į vieną būvį jie jautėsi be galo laimingi.

Kitą dieną Vilius ryte ėjo išnešti šiukšles į atliekų rūšiavimo konteinerius. Buvo anksti, žmonių nesimatė, tik paukčiai užsiėmė savo reikalais ir vėjas šnarino medžių lapus. Jis gyveno daugiabutyje, aplink kaip visada pilna pristatyta mašinų. Dar truputį apsimiegojęs jis pastebėjo keistą dalyką, viena iš mašinų buvo apversta ant stogo. Nepanašu, kad įvyko avarija, ji atrodė tvarkingai priparkuota, bet buvo aukštyn kojomis. Vilius nustebęs pasitrynė akis, kas čia dabar, gal aš dar sapnuoju lovoj, bet ne, jis atsibudęs nešė šiukšles laukan. Dar paėjęs kelis žingsnius apsidairė ir pamatė, kad mašinų, pastatytų aukštyn kojom yra ir daugiau. Laisvų vietų praktiškai nebuvo, visur automobiliai, bet vienas iš šešių ar septynių eilėje buvo apverstas ant stogo. Visi atrodė tvarkingai, jokių stiklo šukių, įbrėžimų, pabirusių daiktų ar kitokių nelaimės pėdsakų. Vilius išmetė šiukšles į konteinerį ir apimtos nuostabos galvojo, kas per velnias čia pasidarė, kodėl jos taip pastatytos.