Bristi su muzika
į dar rasotą pievą,
kai kojom pinasi
paukščių lengvi
balsai.
Užmerkti vokus
prieš pat kaitrią
saulę ir jaust
kaip šildo jos
stiprūs delnai.
Į tokią vasarą
vaikystėj bėgom
klevai kai buvo
ainių milžinai...
Pūkuos paskendę
vieno gūsio svajos
ir debesys
praplaukiantys -
keisti laivai...
Bristi su muzika
į dar rasotą pievą,
kai pirštus glosto
užmiršti drugiai...
Ir šaukt į rytą,
kol neteksi balso
ir laukt vėl vakaro,
kol suskambės
žiogai.