II dalis

Viskas atrodo kaip antra dalis.                                               
Gal taip ir yra, nes labai stiprus
jausmas, kad tąsa tai. Visada. Lis
ilgai, koks pusvalandis prasprūs

pailsėt skėčiams, ir vėlei,
lietvamzdžių chorai įsijautę,
nieko nebuvo, bet į kažką įsivėlei,
kad pasitikrintum atskirai po skiautę

save visą, po kvadratėlį, gramą,
po vieną savo įstatymo raidę,
atskirai po savęs panoramą,
kurioje dulksta spalva ir aidi

oksimoronai, vienoje rolėje
kelios priešingybės trinasi,
jausmus tikrinsi?, prapuolė jie
provincijose, nors ir centrinėse

vietose nebuvo gera jiems,
taigi, įsivėlei į čia ir dabar, o
tęsinys metafizikų scenarijams
tebesiūlo lyg ką nors prie baro

matytam anksčiau ar nepažįstamajai,
kai neatsakoma nei taip nei ne, nei
gal būt, nei tuoj ir tai tema, jei
ne pusryčiams, tai nors vakarienei

laiko pakanka, net į valias jo,
jums taurelę absento ar grapos?,
gal septyniasdešimtųjų Iglesio?,
ar galim būt pakankamai trapūs?

Ir viskas atrodo kaip kita dalis.
Kelinta? Kokia nors kažin kelinta.
Gal kaip tik ta, kai nuobodulys
ir amžinybė tebeplintą,

tebeapsemiantys, tebeskalaujantys
tokie tikrai matyti, kita vertus,
nejau mintis
juose gaus Augijaus tvartus,

daug amžinybių ir visos tokios
užkrečiamos, nuvalkiotos, vienišos             
nelegaliai viena su kita tuokias
ir nepamenu nuo kada tai savyje nešuos.