papėdėje-2

Alpių akmenys
netelpa vyzdžiuose

Iš sulipusių veidų kontūrų
ūkininkė raukšlėtu šypsniu
vertikalia pieva vairuoja traktorių,
ant jos cigaro pupsi keturi vaikai,
keturios putpelės ir kalnų ožys.

Darbininkas
mėžia šernės gardą
taip greit, kaip ir šernė, genanti savo dryžuotus bamblius link obuolio,
šerniukai apeina parko tvoras, peršoka akmenis,
kriukteli pusryčių laiko pradžią,
šernė bumpsi: schnell schnell.

Iš toli akmenys telpa į kepurę,
jon sueina skubantys darbininkai
iš lygumų,
jie vis dar nukelia savo kepures,
sutikę duondavį von Frank.

Mano kepurė mėgsta būt purtoma,
taip sumaišau visus, kad tekėtų
rasos per veidus,
kai moju ranka ir sakau vietinį
griuesi*

*

Akmenų pilna mano kuprinė:
prisivogiau Alpių, atleisk man,
Dieve,
kai grįšiu namo,
kopsiu sutikti avis,
burblenančias ant miegančio savo aviganio
didžiausio akmens pavėsyje,

lojančio kartą gyvenime,
kai išnyksta
šešėliai.

*

Prie mano kojų gulbė
abejingai žiūri į sėdintį debesį,

norėčiau išlyti danke, bet
gulbė praplaukia, mosteli sparno galu:
nesistenk,
jūs vienodi,
perintys kranto užtvaras,
juokingi,
nulipę nuo kalno tik tam,

kad aprėptumėt
mano namų
aukštį

* griuesi [griuci] - sveiki